Pranas Sližys: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1939]] - [[1945]] [[Pranas Sližys|P. Sližys]] mokytojavo Ukmergės mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vadovavo moksleivių chorams, vargonininkavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Atvykęs į Vilnių, [[1945]] - [[1948]] buvo universiteto studentų choro chormeisteris, [[1946]] - [[1947]] Arkikatedros vargonininkas, [[1948]] baigė [[Vilniaus konservatorija|Vilniaus konservatorijos]] [[Konradas Kaveckas|K. Kavecko]] vargonų klasę. [[1948]] - [[1975]] Vilniaus valstybinio universiteto akademinio mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas. Chore tada dainuodavo daugiau kaip 200 merginų ir vaikinų, paruoštas didelis ir įvairus kūrinių repertuaras, surengta apie 600 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dainuota [[Latvija|Latvijoje]], [[Estija|Estijoje]], [[Baltarusija|Baltarusijoje]], [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Rusija|Rusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[Čekoslovakija|Čekoslovakijoje]], dalyvauta respublikinėse ir Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus", konkursuose laimėta pirmųjų ir kitų prizinių vietų. Gražia tradicija tapo jubiliejiniai choro koncertai, kuriems dirigentas parengdavo ir absolventų chorą. [[1960]] studentų chorui buvo suteiktas nusipelniusio kolektyvo vardas.▼

P. Sližys tuo laiku mokytojavo ir vadovavo chorams Vilniaus miesto mokyklose. Vienuolika metų dirbo S. Nėries vidurinėje mokykloje, ten vadovavo vaikų ir vyresniųjų klasių merginų chorams, kuriuos lankydavo iki 200 moksleivių. Merginų choras [[1946]], [[1950]] ir [[1955]] respublikinių dainų švenčių konkursuose pelnė antrąsias vietas. [[1956]] - [[1960]] vadovavo kultūros-švietimo technikumo merginų chorui; [[1957]] I respublikiniame jaunimo festivalyje-konkurse choras pelnė laureato vardą, o [[1959]] Vilniaus miesto chorų apžiūroje pripažintas geriausiu sostinės meno kolektyvu. [[1960]] respublikinės dainų šventės chorų konkurse merginos laimėjo antrąją vietą. [[1948]] - [[1952]] dirbdamas Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, pirmasis suorganizavo vaikų chorą, nuo [[1962]] kurį laiką dėstė [[Lietuvos Muzikos Akademija|Lietuvos valstybinėje konservatorijoje]]. [[1961]] - [[1965]] dirigentas vadovavo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyrų chorui „Elektronika", kuris irgi savo skambesiu patraukdavo sostinės chorinės muzikos mėgėjus. [[1966]] - [[1975]] buvo Vilniaus universiteto Estetinio lavinimo katedros vedėjas, nuo [[1971]] docentas. Išėjęs į pensiją, [[1977]] - [[1983]] vargonininkavo ir vadovavo chorui Vilniaus [[Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia|Šv. Petro ir Povilo]] bažnyčioje. [[1989]] įkūrė Vilniaus [[Vilniaus Arkikatedra Bazilika|Arkikatedros Bazilikos]] didįjį mišrųjį chorą ir iki [[1992]] jam vadovavo.▼

P. Sližys pasižymėjo visuomeniniame muzikiniame darbe. Buvo [[1956]], [[1958]], [[1967]] ir [[1968]] Baltijos respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus" [[Tartu]], [[Ryga|Rygoje]] ir [[Vilnius|Vilniuje]] dirigentas (jis iškėlė idėją rengti tokias šventes), Vilniaus miesto ir [[1960]], [[1963]], [[1965]], [[1970]] respublikinių dainų švenčių dirigentas, [[1998]] II Pasaulio lietuvių dainų šventės [[Vilnius|Vilniuje]] dirigentas, dainų švenčių rengimo komisijų narys, meno mėgėjų kolektyvų konsultantas. [[1955]] dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.▼

P. Sližys žinomas ir kaip kompozitorius. Sukūrė ir harmonizavo nemaža dainų chorams, parašė giesmių ir mišių. Dainos „Gegelė" ir „Gimtinės beržai", taip pat giesmė „O Kristau" yra premijuotos. [[1995]] išleista jo kūrinių rinktinė „Mišios, giesmės, dainos". [[1995]] m. [[gruodžio 17]] d. [[Vilniaus Katedra|Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje]] surengtas [[Pranas Sližys|P. Sližio]] religinės muzikos kūrinių koncertas, skirtas dirigento gimimo 80-mečio garbei. Maestro apdovanotas Gedimino V laipsnio ordinu, jam suteiktas Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės nario vardas.▼

==Šaltinis==▼