Tertulijonas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 3:
[[Vaizdas:Quintus Septimius Florens Tertullianus.gif|thumb|Tertulianas]]
'''
== Gyvenimas ir pažiūros ==
Gimė šimtininko šeimoje. Nuo vaikystės buvo mokomas graikų, lotynų kalbų, susipažino su antikos klasika. Iki atsivertimo dirbo advokatu (tuo galima abejoti, nes gali būti painiojamas su tuo metu gyvenusi teisininku Tertulijonu), mokė oratorystės. Jaunystėje buvęs pagoniu, turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš krikščionybę ir kaip daugelis to meto vyrų, buvo pasinėręs į gėdingus malonumus. Jo persivertimas į krikščionybę įvyko apie 197 metus. Į tikėjimą pasinėrė su didžiule aistra, tapo Kartaginos bažnyčios kunigu. Žinomas, kaip ankstyvas krikščionybės gynėjas ir polemistas prieš ereziją.
Nors ir būdamas konservatyvus, jis sukūrė ir išplėtė naują ankstyvosios Bažnyčios teologiją. Tai jis, kalbėdamas apie Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą, o taip pat aiškindamas Trejybės slėpinį, į teologijos žodyną įvedė žodžius „prigimtis“ ir „asmuo“.
Metams bėgant tapo vis reiklesnis krikščionių elgsenos atžvilgiu.
Ilgainiui dėl labai griežto požiūrio į moralės taisykles
== Kūryba ==
Darbams nuo 202 iki 203 metų priskiriami kūriniai Apologeticus ir Ad nationes, De spectaculis, De idololatria, De cultu feminarum Libri II, Ad uxorem Libri II, De praescriptione haereticorum, Adv. Marcionem, De testimonio animae, Ad martyres, De baptismo haereticorum, De baptismo, De poenitentia, De oratione, De patientia.
Brandžiausias veikalas – Apologeticus (Apologija). Ji skirta apginti Krikščionybę. Knygoje atmetami kaltinimai slaptiems nusikaltimams (kraujomaišai ir pan.) ir visuomeniniams pažeidimams (panieka valstybinei religijai ir privačių paslapčių išdavimas). Bandoma įrodyti, kad Krikščionybę yra teisingiausia ir aukščiausia religija.
Knygoje De praescriptione haereticorum teisininko pusė nustelbia krikščionį, esantį autoriaus viduje. De spectaculis ir De idololatria parodo, kad
Darbai tarp 202 – 203 ir 207 – 208. De censu animae adv. Hermogenem, Adv. Valentinianos, Adv. Apelleiacos, De paradiso, De fato, De anima, De carne Christi, De resurrectione carnis, De virginibus velandis, De corona militis, De fuga in persecutione, De exhortatione castitatis, De scorpiace, Adversus Hermogenem ir De spe fidelium - visi jie parašyti po to, kai Terulianas pripažino pranašiškus, tačiau nepagrįstus Montanizmo tvirtinimus, bet tuo metu jis dar nebuvo palikęs bažnyčios.
Eilutė 29:
Darbai po 207-208 metų. Šiam periodui priklauso 5 knygos - Adv. Marcionem, Ad Scapulam, De Pallio, Adv. Praxean ir Adv. Judaeos IX-XIV skyriai, kurie yra užbaigti, kito, mažiau talentingo filosofo. Paskutiniai išlikę Terulijono darbai (visi po 217m.) yra kontraversiški raštai prieš Katalikų netvirtybę, pilni kandžių atakų prieš Kalistą, Romos vyskupą t.y De monogamia, De jejunio, De pudicitia ir De ecstasi Libri VII.
Deja, bet dalis knygų, kurias
|