Tertulijonas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: hy:Տերտուղիանոս |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Quintus Septimius Florens Tertullianus.gif|thumb|Tertulianas]]
'''Tertulianas''' ( Kvintas Septimijus Florentas Tertulianas gimė apie 160-240m. Kartaginoje, Afrikoje) – buvo pirmasis krikščionių teologas, rašęs lotyniškai, jo dėka išsiplėtojo bažnytinė lotynų kalba. Jis pirmas pradėjo vartoti daugelį specialiųjų terminų, paplitusių vėlesniuose krikščionių teologiniuose raštuose. Žinomas kaip seniausias lotynų rašytojas, panaudojęs Trejybės terminą ir parašęs seniausią išlikusį Trejybės teologijos išaiškinimą. Tertulianas – karštas tikintysis, savo darbuose, priešpriešinantis krikščionis ir Romos imperiją, su kurios kultūra ir pagoniškais papročiais jis kovojo.
== Gyvenimas ir pažiūros ==
Gimė šimtininko šeimoje. Nuo vaikystės buvo mokomas graikų, lotynų kalbų, susipažino su antikos klasika. Iki atsivertimo dirbo advokatu (tuo galima abejoti, nes gali būti painiojamas su tuo metu gyvenusi teisininku Tertulijonu), mokė oratorystės. Jaunystėje buvęs pagoniu, turėjo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš krikščionybę ir kaip daugelis to meto vyrų, buvo pasinėręs į gėdingus malonumus. Jo persivertimas į krikščionybę įvyko apie 197 metus. Į tikėjimą pasinėrė su didžiule aistra, tapo Kartaginos bažnyčios kunigu. Žinomas, kaip ankstyvas krikščionybės gynėjas ir polemistas prieš ereziją. Tertulianas pavadintas "lotynų Krikščionybės tėvu".
Nors ir būdamas konservatyvus, jis sukūrė ir išplėtė naują ankstyvosios Bažnyčios teologiją. Tai jis, kalbėdamas apie Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą, o taip pat aiškindamas Trejybės slėpinį, į teologijos žodyną įvedė žodžius „prigimtis“ ir „asmuo“.
Tertulianas skelbė krikščioniškąją naujieną, racionaliais argumentais pagrindė jos esmę. Taip pat, skyrė nemažai dėmesio krikščioniškosioms moralės vertybėms, pabrėždamas klasikinės filosofijos nustatytų žmogiškųjų dorybių ir krikščionybės skelbiamų moralinių normų tęstinumą. Tertulianas visuomet pabrėždavo, jog krikščioniui nevalia neapkęsti priešų.
Metams bėgant tapo vis reiklesnis krikščionių elgsenos atžvilgiu. Tertulianas visomis aplinkybėmis, net persekiojimo sąlygomis, reikalavo iš krikščionių heroizmo. Jo aštri kritika nulėmė jo izoliaciją ir galiausiai atsiskyrimą nuo Bažnyčios bendruomenės.
Ilgainiui dėl labai griežto požiūrio į moralės taisykles Tertulianas pasuka į puritonišką montanistų sektą, kuri tiki, jog artimiausiu metu įvyksiąs Kristaus sugrįžimas. Šiuo žingsniu jis, kaip ir gnostikai, su kuriais kovojo, iškrypsta iš kelio, istoriškai vedusio į laiminančios ir auklėjančios Bažnyčios išsiskleidimą ir atsiduria akligatvyje. Tertuliano teorines pažiūras gana stipriai veikė šiurkštesnis, konkretesnis stoikų materializmas. Tertulianas pasmerkia filosofiją kaip piktų demonų ir žmogaus įžūlumo kūrinį, nors ir neišvengia jos įtakos.
== Kūryba ==
Tertuliano darbai, pagal chronologiją, kuria buvo parašyti, negali būti datuoti labai tiksliai, tačiau jie skirstomi į tris kategorijas – atsiprašančiuosius, ginančius Krikščionybę prieš Judaizmą; ginčo dogmatiškuosius, paneigiančius ereziją ir eretikus; ir asketiškus arba praktiškus, kuriuose kalbama apie moralę ir bažnytinę discipliną. Laiko atžvilgiu darbus galima suskirstyti į tris, lengvai atskiriamus periodus, kurie skirstomi į 202-203 ir 207-208 metus.
Darbams nuo 202 iki 203 metų priskiriami kūriniai Apologeticus ir Ad nationes, De spectaculis, De idololatria, De cultu feminarum Libri II, Ad uxorem Libri II, De praescriptione haereticorum, Adv. Marcionem, De testimonio animae, Ad martyres, De baptismo haereticorum, De baptismo, De poenitentia, De oratione, De patientia.
Brandžiausias veikalas – Apologeticus (Apologija). Ji skirta apginti Krikščionybę. Knygoje atmetami kaltinimai slaptiems nusikaltimams (kraujomaišai ir pan.) ir visuomeniniams pažeidimams (panieka valstybinei religijai ir privačių paslapčių išdavimas). Bandoma įrodyti, kad Krikščionybę yra teisingiausia ir aukščiausia religija.
Knygoje De praescriptione haereticorum teisininko pusė nustelbia krikščionį, esantį autoriaus viduje. De spectaculis ir De idololatria parodo, kad Tertulianas jau buvo Montanistas dar pereinant į jų pažiūras. Kita vertus, De poenitentia atskleidžia, kad jo ankstesnės pažiūros į bažnyčia buvo daug tolerantiškesnės, nei vėlesnės. Iš De oratione ir De patientia galima daug sužinoti apie Krikščionišką būdą. O De baptismo turėtų buvo įdomi archeologiškai.
Darbai tarp 202 – 203 ir 207 – 208. De censu animae adv. Hermogenem, Adv. Valentinianos, Adv. Apelleiacos, De paradiso, De fato, De anima, De carne Christi, De resurrectione carnis, De virginibus velandis, De corona militis, De fuga in persecutione, De exhortatione castitatis, De scorpiace, Adversus Hermogenem ir De spe fidelium - visi jie parašyti po to, kai Terulianas pripažino pranašiškus, tačiau nepagrįstus Montanizmo tvirtinimus, bet tuo metu jis dar nebuvo palikęs bažnyčios.
Darbai po 207-208 metų. Šiam periodui priklauso 5 knygos - Adv. Marcionem, Ad Scapulam, De Pallio, Adv. Praxean ir Adv. Judaeos IX-XIV skyriai, kurie yra užbaigti, kito, mažiau talentingo filosofo. Paskutiniai išlikę Terulijono darbai (visi po 217m.) yra kontraversiški raštai prieš Katalikų netvirtybę, pilni kandžių atakų prieš Kalistą, Romos rikį t.y De monogamia, De jejunio, De pudicitia ir De ecstasi Libri VII.
Deja, bet dalis knygų, kurias Tertulianas parašė graikų kalba dingo - De spectaculis, De baptismo, ir De virginibus velandis. Tačiau lotyniškai šie darbai išliko.
{{biograf-stub}}
| |||