Gelgaudiškio valsčius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
CD (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 27:
* Elizavos k.
* Emaslavos dv.
*
*#REDIRECT [[ Gelgaudiškio Aukšt. dv.]]
Aukštasis Gelgaudiškis. Ne taip seniai teko paskaityti lenkų keliautojo – tyrinėtojo (taip jis ten pavadintas) Zigmanto Gliogerio knygelę „Nemunu“, kuri 1992 m. buvo išversta iš lenkų kalbos. Ten rašoma, kad 1899 m. autorius keliavo Nemunu nuo Kauno ligi Jurbarko. Z.Gliogeris rašo: „Gelgaudiškiai yra du. Kairiajame Nemuno krašte Aukštasis ir Žemasis… Aukštasis Gelgaudiškis yra pono Šemetos nuosavybė. Jo neradome namie. Sužinojome, kad jis kaimiečių vienu balsu išrinktas šiemet bendruomenės teisėju. Ponas Stacinskas, ekonomas, išvedžiojo po platų kalvotą sodą, gausų daržovių ir įvairiausių vaismedžių. Apžiūrėjome čia senamadiškus mūro rūmus dvišaliu stogu. Iš rūmų verandos – gražus Nemuno vaizdas… Pakeliui į Žemąjį Gelgaudiškį, derlioje panemunių ganykloje, dairėmės į labai gražią p. Šemetos olandų veislės karvių bandą, o prie jos kaimietį, kurio išvaizda ir drabužiai nesiskyrė nuo mozūro, jo žiogris buvo lygiai toks, kaip Mozūrų ir Palenkės žiogriai, pinti tarp stačių stulpų… Jau prie pat Ž. Gelgaudiškio pakelėje stūksojo didelis, matyt, dvaro, medinis, labai senas, negyvenamas namas. Visais savo statybos bruožais jis atrodė tokia įprasta Mozūrų smuklė arba palivarko ketvirtainis nuo Narevo, o gal nuo Vyslos…” Mano atmintyje tai pirmas Aukštojo Gelgaudiškio spausdintas paminėjimas. Knygelėje plačiau aprašytas Žemasis Gelgaudiškis, jo praeitis, bet tai kita tema.
Papildant p. Z.Gliogerį, norėčiau pridėti. Virangės slėnyje tuomet tyvuliavo tvenkiniai, kuriuose buvo auginami karpiai. Ypač įdomi kaskadinė irigacija, įrengta ant bevardžio upeliūkščio, tekančio gilioje dauboje vakarinėje dvaro pusėje. Ant to mažo upeliuko, tekančio iš šaltinio ant kalno, panaudojus užtvankas buvo įrengti net trys tvenkiniai. Viršutinis, dvaro kieme, aprūpino vandeniu visą ūkį. Iš šiek tiek žemėlesnio tvenkinio tyras šaltinio vanduo buvo tiekiamas į rūmus. O pakalnėje panašus tvenkinys, įsiterpęs tarp šimtamečiais medžiais apaugusių šlaitų su atvesta prie jo liepų alėja, matyt, tarnavo grožiui.
Tarp tų dviejų upelių su jų tvenkiniais ir šlaitų lapija, kalvos terasoje, stovėjo patys rūmai. Pagal mūsų laikus, tai buvo gana kuklus dviaukštis pastatas. Minimi p. Z.Gliogerio Nemuno vaizdai iš verandos, šimtamečių medžių lapija aplinkui, šlamanti kalvos šlaituose su gražiai įrengtais takeliais, liepų ir kaštonų alėjomis, su tais upeliais ir tvenkiniais teikė nepaprastą pasigėrėjimą. O kur dar didžiulis sodas ant gretimos plačios kalvos ir gėlynai priešais rūmus iš pietų pusės. Oranžerija, kaimiečių „ražarne“ vadinama, kurioje ištisus metus vešėjo šiltųjų kraštų augmenija. Tikras rojaus kampelis. Vargu ar rasime kitur panašią dvaro rūmų aplinką.
Nuo aukštėliau stovinčių ūkio pastatų, rūmus dengė kaštonų ir liepų alėja, už jos – plati žalioji zona. Greta rūmų tebuvo nemažas pastatas produktams laikyti, ledaune vadinamas. Į ledaunės – šaldytuvo rūsius žiemos metu būdavo privežama ledo luitų, prikirstų Nemune, tarp kurių produktai gerai išsilaikydavo visą vasarą.
Apgalvotai buvo išdėstytas ir ūkinis dvaras. Ant kalno. Čia ratu aplink didžiulį kiemą, tiksliau, aikštę, buvo išdėstyti tvartai, daržinės, dirbtuvės. Rytinėje kiemo pusėje buvo sugrupuoti gyvenamieji darbininkų pastatai. Ilgas kumetynas su mažais kambarėliais eiliniams darbininkams. Beje, nukrėstas iš molio ir baltai nudažytas atrodė kaip mūrinis. Atskiruose mediniuose namukuose gyveno ūkvedis, sodininkas, kalvis, račius, kiti specialistai. Po dvi šeimas viename name. Juose butai buvo įruošti geriau nei kumetyne. Prie ūkvedžio namo buvo grūdų svirnas, špykėre vadinamas. Matyt, vieta taip pasirinkta, kad aruodai būtų saugesni.
Iš Žemojo Gelgaudiškio į Aukštąjį vedė žvyruotas vieškeliukas. Pakalnėje, palei lankas. Tuo vieškeliuku galėjai nukeliauti ir į Plokščius, kur jis ir baigėsi. Tuo vieškeliuku per Ž.Gelgaudiškį galėjai patekti jau į visą likusį pasaulį.
Visa tai liudija, kad tais laikais dvaro būta klestinčio.
Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaras labai nukentėjo. Šeimininkams pasitraukus į Rusiją, jų turtai buvo išgrobstyti, bet pastatai liko sveiki. Grįžę po karo, ponai Šemetos dvarą atstatinėjo, bet tai sekėsi sunkiai. O čia dar prasidėjo žemės apkarpymas. Smarkiai iššalo sodas, sudegė daržinė su javais. Neišgalint tinkamai prižiūrėti, krūmais užžėlė alėjos ir parko takeliai. Po kurio laiko teko atsisakyti ir gražuolės, naujai atkurtos, oranžerijos. Dvaras nyko. Tuometinis jo šeimininkas Tadas Šemeta neįstengė sulaikyti smukimo. Visa rūmų puošmena beliko tik klombos ir gėlynai priešais rūmus.
Prieškario metais (Antrojo pasaulinio) Tadas Šemeta gyveno su žmona. Turėjo sūnų. Su savo buvusiais dvariškiais, dabar ūkininkais, sugyveno draugiškai, be konfliktų, nors dvaras ir buvo tarp kaimo ir jo lankų. Jo žmona buvo menkos sveikatos, todėl iš rūmų mažai tesirodė. Ponas Šemeta mėgo jaunimą, padėjo Branduoliškių entuziastams ruošti vakarones su vaidinimais. Turėdamas miško, laikė eigulį. Gi eigulio žmona, prasilavinusi moteriškė, tapo tų vakaronių organizatore. Suvaidino „Ameriką pirtyje“, keletą madingų anais laikais „veikaliukų“, kaip juos tada vadino. Režisieriumi buvęs Palenčius iš Gelgaudiškio. Tai būta apsišvietusio žmogaus. Mėgo knygas, sceną. Turėjo sukaupęs net bibliotekėlę, kuria leisdavo naudotis knygos mylėtojams.
Ponas Šemeta užleisdavo savo „špykėrę“ vakarėliams tuomet, kai joje nebelikdavo grūdų. Nors buvau mažas pipiras, bet tuos vakarėlius atsimenu. Jie teikė ir vaikams džiaugsmo. Buvau ir minėto Palenčiaus bibliotekėlės skaitytoju.
Mano senelis Šemetos dvare pradėjo „agrodninkauti“, kaip sakydavo, apie 1910 metus. Eilę metų tvarkė sodą, dvaro daržininkystę ir visas kitas gamtines jo grožybes. Ponams buvo artimas. Karo metais padėjo išsaugoti dalį jų turto, brangenybių. Nors ir gavęs sklypą, toliau dirbo dvare, kol galų gale ponas nebegalėjo išlaikyti sodininko. Matyt, ne be Šemetos rekomendacijos toliau sodininkavo Martyno Yčo dvare Pakaunėje. Savo uždarbiu paremdamas ūkelyje dirbančią šeimą.
Atėjo keturiasdešimtieji. Dvaras buvo nacionalizuotas. Ponas Šemeta su šeima iš rūmų išvarytas. Prisiglaudė pas buvusį savo dvariškį Nausiedą. Iš čia visi trys buvo išvežti į Sibirą, kur ponas greitai mirė. Gi Šemetienė su sūnumi iš ištrėmimo sugrįžo. Apsigyveno Kaune. Čia ištiko dar viena nelaimė – sūnus nuskendo Nemune. Liko viena iki mirties. Taip ir neliko dvaro įpėdinių.
Keturiasdešimtaisiais dvaro rūmuose buvo įkurdinti vaikų namai, kuriems buvo pritvirtinta ir dvaro nuosavybė. Prasidėjus karui, vaikų namus iškeldino, o ūkį perėmė vokiečių okupacinė valdžia.
Pokario metais dvaras berods buvo priskirtas prie Kidulių tarybinio ūkio. Rūmuose apsigyveno darbininkų šeimos. Dalį žemės išdalino naujakuriams.
Po kolektyvizacijos dvaro likučius prijungė prie kolūkio. Jo pastatus panaudojo kolūkio reikalams. Bet stambinant kolūkius, pastačius naujas fermas ir kompleksus, senieji dvaro pastatai, atsidūrę pačiame ūkio pakraštyje, tapo nebereikalingi. Palaipsniui juos nugriovė. Iki šiol liko tik buvęs ūkvedžio namelis. Visa dvaro grožybė taip pat sunyko nebeatpažįstamai. Apie buvusias puošnias alėjas primena tik vienur kitur išlikusios kelios liepos ir kaštonai. Ant plikos kalvos už kaskadinio upelio išaugo didžiulis gamybinis Branduoliškių brigados kompleksas. Beje, vėl beveik ar visai sugriautas. Straipsnio autorius - Antanas Velička.
 
* Gelgaudiškio dv.
* Gudlankio dv.