Italijoje fašistų politinis judėjimas susiformavo 1920–231920–1923 m. Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną [[liberalizmas|liberalų]] vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10m. spalio 29 d. Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo [[koalicija|koalicinė]], o taip savo kalboje Musolinis pasakė „mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę“. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo [[kapitalizmas|kapitalistų]] įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų. Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją. [[Ekonomika|Ekonominę politiką]] fašistai grindė „produktyvizmo“ principu. Valstybė nutraukė [[subsidija]]s nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams. Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu „draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais“, prekybos susitarimu. Italijoje įvedus Musolinio [[diktatūra|diktatūrą]] buvo uždraustos visos kitos partijos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir darbininkų ginčus sprendė valstybė. Ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir tarnavo diktatūrai.
Pavadinimas kilo iš Musolinio grupuotės, pasivadinusios ''Fasci di combattimento''. ''Fasci'' reiškė [[Senovės Roma|Senovės Romoje]] naudotą valdžios simbolį.