Otto von Bismarck: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Xqbot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: csb:Otto von Bismarck
Barzdonas (aptarimas | indėlis)
Eilutė 110:
Bismarkas pradėjo antikatalikišką kampaniją, vadinamą „Kultūrine kova“ (''Kulturkampf''). [[1871]] m. Prūsijos kultūros ministerijoje panaikintas Katalikų departamentas. [[1872]] m. iš Vokietijos išvaryti [[jėzuitai]]. Bismarkas iš dalies rėmė prieš [[Roma|Romą]] nusistačiusių Senosios Katalikų bažnyčios ir liuteronybės susijungimą. Griežtesni [[1873]] m. įstatymai vyriausybei leido prižiūrėti švietimą Romos katalikų seminarijose ir apribojo drausminančias bažnyčios jėgas. [[1875]] m. reikėjo civilinių vedybų ceremonijų, kurios anksčiau buvo įmanomos tik bažnyčioje. Tačiau šios pastangos tik sustiprino Katalikų Centro partiją ir [[1878]] m. Bismarkas nutraukė „Kultūrinę kovą“, kad išsaugotų likusį politinį kapitalą. Tais pačiais metais mirė Pijus ir jį pakeitė pragmatiškesnis [[Leonas XIII]], vėliau su Bismarku užmezgęs geresnius santykius.
 
„Kultūrinė kova“ padėjo į savo pusę patraukti pasaulietinę Nacionalinę liberalų partiją, kuri tapo pagrindine jo rėmėja Reichstage. Bet [[1873]] m. prasidėjo [[Ilgoji depresija]] (''Gründerkrise''), žlugus Vienos akcijų biržai. Tai buvo stipriausias smūgis Vokietijos ekonomikai nuo 1848–491848–1849 m. revoliucijų laikų. Kad padėtų ekonomikai, kancleris apleido laisvą prekybą ir uždėjo muitus, o tai supykdė Nacionalinę liberalų partiją. „Kultūrinė kova“ ir jos pasekmės sukėlė visuomenės nepasitenkinimą šią programą rėmusia partija ir tuo pasinaudodamas Bismarkas atsiribojo nuo nacionalinių liberalų. Jų populiarumas smarkiai krito ir iki [[1879]] m. visi ryšiai su Bismarku nutrūko. Po to Bismarkas pradėjo ieškoti rėmėjų tarp konservatyvių frakcijų.
 
Kad išvengtų [[Austrija-Vengrija|Austrijos-Vengrijos]] tautų problemų, valstybė bandė germanizuoti tautines mažumas, tokias kaip [[danai]] šiaurės Vokietijoje, [[prancūzai]] Elzase-Lotaringijoje ir [[lenkai]] rytų Vokietijoje.