Jurgis Podiebradietis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Toliau gilėjanti priešprieša tarp karaliaus ir popiežiaus paskatino nepatenkintą dalį katalikiškų valdininkų bei miestų priešintis karaliui. Jau nuo [[1463]] m. karą karaliui paskelbė [[Vroclavas]]. Popiežius [[Pijus II]] [[1464]] m. vasarą iškvietė karalių Jiržį į bažnytinį teismą kaip eretiką. Atvykimo terminas (tais laikais įprastas) - ne vėliau, kaip iki 180 parų (apsisprendė tai padaryti dar iki [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus žygio]] prieš turkus - šiam reikalui teikė pirmenybę). Tačiau mažiau negu du mėnesius po iškvietimo popiežius mirė. Kitas popiežius [[Paulius II]] tą iškvietimą [[1465]] m. [[rugpjūčio 2]] d. pakartojo. Kadangi popiežius iki 180 parų nerado jėgos, kuri Jiržį galėtų nubausti (niekas iš Jiržio kaimynų tada ar nenorėjo, ar tam neturėjo pakankamai stiprios bei tinkamos kariuomenės), terminą pratęsė. [[Roma]] bent jau stiprino spaudimą menkindama Jiržio poziciją karalystės viduje. 1465 m. gruodį popiežius visiems karalystės pavaldiniams anuliavo ištikimybės karaliui priesaikas bei įsipareigojimus. [[1466]] m. gruodžio 23 d. popiežius Jiržį prakeikė kaip nepataisomą eretiką, nesilaikantį priesaikos bei „šėtoną žmogaus kūne“, paskelbė jį netekus sosto bei paskelbė prieš jį [[Kryžiaus žygiai|kryžiaus karą]]. Popiežiaus paskatinti, 1465 m. [[lapkričio 28]] d. grupė (16) maištautojų (visi buvo bajorai - katalikai, jiems vadovavo buvęs Jiržio svainis [[Zdenekas Šternberkietis]]) Žaliojoje kalvoje ({{cs|Zelená hora}}) įsteigė [[Zelena horos susivienijimas|Zelena horos susivienijimą]] ({{cs|Jednota zelenohorská}}). Šis susivienijimas per trumpą laiką rado bendraminčių [[Vroclavas|Vroclave]], kai kuriuose Moravijos katališkuose suvokietintuose miestuose: [[Pilzenas|Pilzene]], [[Brno|Brne]], [[Jihlava|Jihlavoje]], [[Znojmo|Znojme]], kilo karas prieš karalių. Ta proga, kad prieš Jiržį buvo organizuojamas kryžiaus karas, pasinaudojo ambicingas Vengrijos karalius [[Karalius Matijašas Hyunady-Korvynas|Matijašas Korvynas]], buvęs Jiržio [[Karalienė Kotryna (Kunhuta) Podiebradietė|žentas]], tapęs jo vadu. Jo ataka, pradėta [[1468]] m. kovo mėn. įsiveržimu į Moraviją, iš pradžių buvo sėkminga. Korvynas palaipsniui naikino Jiržio pozicijas. Gegužės mėn. jau vyko kovos pietvakarių Moravijoje, [[gegužės 14]] d. buvo paimtas ir sunaikintas [[Tršebyčas]] ({{cs|Třebíč}}), vėliau apsupta [[Špilberkas|Špilberko]] pilis [[Brno|Brne]], vienuolynas [[Vienuolynas Hradisko (Olomoucas)|Hradisko]] ({{cs|Klášter Hradisko}}). Čekų kariuomenės žygis prieš Korvyną baigėsi katastrofa [[Mūšis prie Zvolės (1468)|prie Zvolės]] ({{cs|Bitva u Zvole}}) (kariuomenė, vadovaujama [[Jonas Kostka iš Postupicų|Jono Kostkos iš Postupicų]], buvo visiškai sunaikinta ir pats Jonas Kostka mirtinai sužeistas). Neatlaikę apsupties, pasidavė ir vienuolyno Hradisko įgula, o po pusės metų ([[1469]] m. vasarį) Špilberkas. 1469 m. vasarį Korvynas, su galinga kariuomene pradėjęs [[Kutna Hora|Kutnos Horos]] puolimą, nelauktai patyrė nesėkmę prie [[Vilemovas|Vilemovo]] [[Vysočinos kraštas|Rytų Čekijoje]], kai su visa kariuomene pateko į spąstus. Suimtas Korvynas, priverstas akis į akį susitikti su karaliumi Jiržiu, gelbėjosi prisiekinėdamas, jog baigs karą ir pažadėdamas Jiržiui pagalbą derybose su popiežiumi. Jiržis lengvabūdiškai juo patikėjo ir liepė Korvyną su visa kariuomene paleisti. Bet Korvynas savo pažadus tuoj „pamiršo“ ir toliau karalių puldinėjo bei [[Olomoucas|Olomouce]] suorganizavo savo karūnavimą Čekijos karaliumi [[1469]] m. [[gegužės 3]] d. Birželį Bohemijos seimas šį karūnavimą atmetė (Jiržis sarkastiškai atsiliepė, jog ir pats sugebėtų Prahoje suorganizuoti dar keturių karūnavimą ir tuomet Bohemijoje būtų buvę iš viso net šeši karaliai) ir priėmė Jiržio pasiūlymą (supratęs, jog vargu ar to meto aplinkybėmis pavyktų išsaugoti karūną Podiebradiečių dinastijai, galutinai palaidojo ilgai puoselėtą viltį po mirties perleisti karūną po savo mirties savo sūnui), kad Čekijos karūna po jošio mirties atitektų [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovui Jogailaičiui]] ([[Kazimieras Jogailaitis|Kazimiero]] sūnui). Seimas dar pasiūlė, kad [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovas]] galėtų vesti Jiržio dukrą [[Liudmila Podiebradietė|Liudmilą Podiebradietę]] (bet šios vestuvės neįvyko). Naujas karų turas prasidėjo 1469 m. liepą. Jiržio sūnus Jindržichas Podiebradietis sėkmingai žygiavo į [[Lužica|Lužicą]], [[Silezija|Sileziją]], kovėsi su vengrais Moravijoje, pasiekė [[Slovakija|Slovakiją]] ir nusiaubė [[Vahas|Vaho]] apylinkes. [[Zelenos horos susivienijimas]] patyrė vieną nesėkmę po kitos. Korvyno kariauna buvo kelis kartus nugalėta. Korvynas turėjo bėdų ir namuose: dukart buvo užpultas turkų. Vengrijos bajorai jį kaltino, jog avantiūristiškai blogina situaciją karais keliose vietose. [[1470]] m. Jiržis perėjo į puolimą: planavokeliskart užpultipuolė Vengriją. Jo kariuomenė Vengriją keliskart puolė. Kai Jiržis 1470 m. rugpjūtį puolė Sileziją, tai sužinojęs Korvynas nusprendė surengti diversiją: jo greiti raiteliai puolė [[Kolinas|Kolyną]]. Jiržiui reikėjo skubiai grįžti gintis, bet negalėjo dėl [[Oderis|Odros]] bei [[Morava (upė)|Moravos]] potvynių. Kritiškoje situacijoje gelbėjo pati karalienė [[Johana Rožmitalietė|Johana]]. Jos kariuomenė Korvyno kariauną sustabdė, o kaimiečiai surengė spastusspąstus už nugarosužnugaryje. Čekų neapykantąneapykanta vengrams augo dieną iš dienos. Moravija per karus su vengrais nukentėjo labiau, nei per Husitųhusitų karus. Neapykantą audrino ir žudymai „vengrišku būdu“: smeigimai ant baslio, patekusių į vengrų spastusspąstus 585 karių galvų panaudojimas [[Katapulta|katapultų]] užtaisams ir panašiai. Jiržis ruošėsi lemiamai kovai, o Korvynas stengėsi lemiamo mūšio išvengti, nes bijojo, kad neabejotinai pralaimėtų. Pergalė buvo ranka pasiekiama, bet jai sutrukdė Jiržio greitai progresuojanti liga ir nelaukta mirtis. Smarkus tynimastinimas prasidėjo 1471 m. sausį, kilo nuo kojų ir apėmė visą kūną. Per užgavėnes vyko sūnaus [[Hinekas Podiebradietis|Hineko]] ir [[Kotryna Saksonietė|Kotrynos Saksonietės]] ({{cs|Kateřina Saská}}) vestuvės (jau pats faktas, jog [[Vilhelmas III (Saksonija)|Vilhelmas III]] nepabūgo ištekinti dukrą į „eretišką“ Čekiją rodo, kad reikalai pakrypo į gerąją pusę) ir karalius spinduliavo optimizmu nepaisant to, kad visai nebegalėjo judėti. Liga progresavo vis sparčiau. Mirė, iki paskutinės minutės dirbdamas, tvarkydamas valstybės reikalus, [[1471]] m. [[kovo 22]] d. Palaidotas [[Praha|Prahoje]], [[Švento Vito katadra|Šv. Vito katedroje]].

Antropologinę Jiržio palaikų ekspertizę atliko prof. [[Emanuel Vlček]], DrSc. ir nustatė, kad Jiržis Podiebradietis kentėjo nuo anasarkos (viso kūno edema), [[nutukimas|nutukimo]], sąlygotų tikėtinai [[Metabolizmas|medžiagų apykaitos]] sutrikimaissutrikimų. JoDėl to jo [[Portretas|portretai]] dėl to buvo daromi tik iki jam sukako 30 metų. Turėjo didelį [[Tulžies pūslės akmenligė|tulžies akmenį]], buvo [[Kepenys|kepenų]] pakitimaipakitimų. Ūgis apie 165 cm, jaunystėje patyrė veido sužalojimą bei abiejų [[Šeivikaulis|šeivikaulių]] [[Kaulo lūžis|lūžius]] (kurie, beje, gerai suaugo).