Lucijus Kornelijus Sula: Skirtumas tarp puslapio versijų

222 pridėti baitai ,  prieš 9 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S (robotas Keičiama: an:Lucio Cornel Sila)
S
== Gyvenimas ==
 
=== '''Jaunystė''' ===
Sula kilęs iš [[Patricijai|patricijų]] šeimos, kuri nusigyveno jam gimstant. Trūkstant pinigų Sula praleido jaunystę tarp Romos neturtingųjų: komikų, aktorių ir liutnios muzikantų. Tuo metu jis sutiko romėnų aktorių [[Metrobijus|Metrobijų]], kuris, pasak [[Plutarchas|Plutarcho]], atlikdavo moterų vaidmenis. Sula išliko prie jo romantiškai prisirišęs visą savo gyvenimą ir netgi kai abu buvo seni nenutraukė santykių.
 
Nepaisant jaunystės užgaidų, atrodo, kad Sula gavo gerą išsilavinimą. Jis laisvai kalbėjo [[graikų kalba|graikiškai]], o tai išsilavinusio romėno ženklas ir [[Salustas]] jį apibūdino kaip apsiskaičiusį ir protingą žmogų. Būdai, kuriais jis gavo turtą, leidusį jam dalyvauti politikoje ir lipti karjeros laiptais ([[Cursus honorum]]) nežinomi, nors Plutarchas užsimena apie du paveldėjimus: pamotės ir nekilmingos, bet turtingos ponios.
 
=== '''Afrika ir Jugurtos paėmimas į nelaisvę''' ===
 
=== '''Afrika ir Jugurtos paėmimas į nelaisvę''' ===
[[107 m. pr. m. e.]] Sula buvo nominuotas [[kvestorius|kvestorium]] [[Gajus Marijus|Gajui Marijui]], kuris tiems metams buvo išrinktas konsulu. Marijus tapo armijos vadu kare prieš [[Jugurta|Jugurtą]], [[Numidija|Numidijos]] karalių Šiaurės Afrikoje.
 
[[Jugurtos karas]] prasidėjo [[112 m. pr. m. e.]], bet [[Kvintas Cecilijus Metelas|Kvinto Cecilijaus Metelo]] legionai darė tai, kas buvo laikoma besaikiu laiko švaistymu. Gajus Marijus, Metelo leitenantas ir [[klientas (Roma)|klientas]], įžvelgė galimybę iš jo perimti vadovavimą ir paskleidė gandus apie Metelo nekompetentingumą ir vėlavimą atsiskaityti su to regiono pirkliais. Nepatenkinti balsai reikalavo nušalinti Metelą, kurio atidėjimo taktikos nepaisant, Marijus sugrįžo į Romą dalyvauti rinkimuose ir perimti vadovavimą legionams.
 
Vadovaujant Marijui, romėnai vykdė planą, labai panašų į Metelo, ir visiškai nugalėjo numidus [[106 m. pr. m. e.]] Tam didelę įtaką turėjo Sulos iniciatyva paimti į nelaisvę Numidijos karalių. Jis įtikino Bokchą, Mauretanijos karalių, išduoti Jugurtą, kai šis pabėgo pas jį prieglobsčio. Iš pat pradžių tai buvo pavojinga operacija, nes Bokchas svarstė Jugurtą perduoti Sulai ar Sulą Jugurtai. Šio žygio viešumas paspartino Sulos karjerą. Dideliam Marijaus nepasitenkinimui, Bokcho padovanota paauksuota raito Sulos statula buvo pastatyta [[Forumas (Roma)|Forume]] atminti jo pasiekimus.
 
=== '''Kimbrai ir teutonai''' ===
 
Kita grėsmė Romai buvo rimtesnė. [[104 m. pr. m. e.]] migruojančios [[germanai|germanų]] gentys, tarp jų [[kimbrai]] ir [[teutonai]], patraukė į Italiją. Sula tarnavo Marijui šiame žygyje. Dėl tiesioginės grėsmės miestui, Marijus buvo išrinktas konsulu penkeriems metams, o tai buvo negirdėtas dalykas. Galiausiai su kolega konsulu Katulu, jis pasitiko gentis [[Vercelos mūšis|Vercelos mūšyje]] [[101 m. pr. m. e.]] Tuo metu Sula jau buvo perkeltas į [[Kvintas Lutacijus Katulas Cezaris|Katulo]] armiją. Sula laikomas varomąja jėga nugalint gentis (Katulas buvo beviltiškas generolas ir sunkiai bendradarbiavo su Marijum). Marijui ir Katului buvo suteiktas triumfas už bendrą vadovavimą armijai.
 
Grįžęs į Romą Sula buvo išrinktas ''Praetor urbanus'' [[97 m. pr. m. e.]] Pagal gandus, taip atsitiko dėl masiško papirkinėjimo. Kitais metais jis buvo paskirtas [[Kilikija|Kilikijos]] provincijos (dabar [[Turkija|Turkijoje]]) [[prokonsulas|prokonsulu]]. Rytuose jis buvo pirmuoju Romos [[Magistratas (Roma)|magistratu]] susitikusiu su [[partai|Partijos]] ambasadoriumi ([[Orobazas|Orobazu]]) ir pasirinkdamas vietą tarp partų ir [[Pontas|Ponto]] ambasadorių (centrinė vieta garbingiausia), jis nulėmė, tikriausiai netyčia, ambasadoriaus likimą. Orobazas grįžęs į Partiją buvo nužudytas už tai, kad leido Sulai jį pergudrauti. Tame susitikime Chaldėjos pranašas pasakė, kad Sula mirs šlovės ir turtų apsupty. Ši pranašystė turėjo didelę įtaką visą jo gyvenimą. Apie [[93 m. pr. m. e.]] jis grįžo į Romą ir prisidėjo prie [[optimatai|optimatų]], priešingai nei Gajus Marijus. [[92 m. pr. m. e.]] Sula atrėmė Tigraną Didįjį, [[Armėnija|Armėnijos]] karalių, [[Kapadokija|Kapadokijoje]].
 
=== '''Italų karas''' ===
 
=== '''Italų karas''' ===
[[Italų karas]] ([[91 m. pr. m. e.|91]]–[[87 m. pr. m. e.]]) buvo prieš ''socius'', Romos sąjungininkus Italijoje, ir kilo dėl to, kad romėnų pilietinės teisės buvo aukštesnės už kitų Italijos gyventojų. Būdamos Romos respublikos subjektais, šios provincijos galėjo griebtis ginklų norėdamos apsiginti ar dėl nepaprastai didelių mokesčių, o jos neturėjo balso kaip išleisti pinigus, surinktus už mokesčius, ar kaip panaudoti armijas, surenkamas jų teritorijose. Karą iš dalies galėjo sukelti [[Markas Livijus Drusas Jaunesnysis|Marko Livijaus Druso Jaunesniojo]] nužudymas. Jis ketino reformomis suteikti Romos pilietybę visiems Romos sąjungininkams, taip suteikdamas provincijų gyventojams teisę įtakoti [[Romos respublika|Romos respublikos]] politiką. Po Druso nužudymo, dauguma jo reformų, susijusių su pilietybe, buvo paskelbtos negaliojančiomis. Tai labai supykdė provincijas ir jos susivienijo prieš Romą.
 
Italų karo pradžioje [[Romos senatas|Senatas]] ir aristokratija bijojo Gajaus Marijaus ambicijų, nes jis penkis kartus buvo konsulu nuo [[104 m. pr. m. e.|104]] iki [[100 m. pr. m. e.]] Jie nutarė, kad Marijus iš viso neturi vadovauti karui Italijoje. Tad paskutiniame Romos sąjungininkų maište, Sula galėjo pasireikšti kaip nuostabus generolas. Jis nustelbė Marijų ir Gnėjų Pompėjų Staboną ([[Pompėjus|Pompėjaus Didžiojo]] tėvą). Pvz.: jis užėmė Eklaną, svarbiausią Hirpinio miestą, padegdamas medinius [[brustveras|brustverus]]. Dėl jo sėkmės pergalingai užbaigiant karą, jis buvo [[88 m. pr. m. e.]] pirmąkart išrinktas konsulu su Kvintu Pompėjumi Rufu (kuris greit tapo jo dukters uošviu).
 
=== '''Žolės karūna''' ===
Per Italų karą Sula ne vadovavo armijai, bet ir parodė didelę asmeninę drąsą. Noloje jis buvo apdovanotas ''Corona Obsidionalis'' ("Vulkaninio stiklo'Blokados karūna"'), kitaip dar vadinama ''Corona Graminea'' ("'[[Žolės karūna]]"'), o tai aukščiausias Romos karinis apdovanojimas, suteikiamas vadovaujančiam generolui už asmeninę drąsą išsaugantapsuptos Romos armiją mūšioarmijos laukeišgelbėjimą. Kitaip nei kiti Romos kariniai apdovanojimai, šis buvo paskirtas dėl išsaugotos armijos kareivių audringo pritarimo, tad labai mažai yra jį gavusių.
 
=== '''Buvimas konsulu ir pirmas žygis į Romą''' ===
Per Italų karą Sula ne vadovavo armijai, bet ir parodė didelę asmeninę drąsą. Noloje jis buvo apdovanotas ''Corona Obsidionalis'' ("Vulkaninio stiklo karūna"), kitaip vadinama ''Corona Graminea'' ("[[Žolės karūna]]"), o tai aukščiausias Romos karinis apdovanojimas, suteikiamas vadovaujančiam generolui už asmeninę drąsą išsaugant Romos armiją mūšio lauke. Kitaip nei kiti Romos kariniai apdovanojimai, šis buvo paskirtas dėl išsaugotos armijos kareivių audringo pritarimo, tad labai mažai yra jį gavusių.
SulaiKonsulu tapustapęs konsulu jisSula išsiruošė vėl į Rytus, Senato paskirtas kariauti [[Pirmasis Mitridato karas|Pirmąjį Mitridato karą]]. Tačiau Romoje jis paliko problemą. Marijus nebuvo senas, bet jis vis tiek turėjo ambicijų vesti armijas prieš karalių [[Mitridatas VI iš Ponto|Mitridatą VI iš Ponto]]. Jis įtikino tribūną [[Publijus Sulpicijus Rufas|Publijų Sulpicijų Rufą]] sušaukti asamblėją, kuri atšaukė Senato sprendimą paskirti vadovavimąvadovauti SulaiSulą. Sulpicijus pasinaudojo asamblėjomis išvaryti senatorius iš Romos Senato, kol neliko pakankamai senatorių sudaryti ''quorum''. Smurtas forume tęsėsi, ir kilmingųjų pastangos surengti Sulpicijui linčo teismą, panašų į brolių GrakchtųGrakchų ir [[Lucijus Apulėjus Saturninas|Lucijaus Appulėjaus Saturnino]], buvo sustabdyti jo [[gladiatorius|gladiatoriškos]] sargybos. Sula turėjo slėptis Marijaus namuose ir tikriausiai asmeniškai maldauti sustabdyti prievartą, bet nesėkmingai. Šiose riaušėse žuvo Sulos žentas.
 
Sula pabėgo iš Romos ir nuvyko į pergalingų Italų karo veteranų stovyklą pietinėje Italijoje, belaukiančių persikėlimo į Graikiją. Jis paskelbė kokių prieš jį buvo imtasi priemonių, ir kariai užmėtė akmenimis asamblėjos pasiuntinius, atvykusius pranešti, kad vadovavimas Mitridato karui perduodamas Marijui. Tada Sula su šešiais ištikimiausiais legionais išžygiavo į Romą. Tai buvo negirdėtas įvykis. Joks generolas prieš jį nekirto miesto ribų su armija. Tai buvo taip neetiška, kad dauguma jo karininkų (išskyrus [[Lukulas|Lukulą]]), atsisakė jį lydėti. Sula teisinosi tuo, kad Senatas neveiksnus ir ''[[mos maiorum]]'' buvo sulaužyta pažeidus tų metų konsului kariauti to meto karus. Ginkluoti gladiatoriai negalėjo pasipriešinti kareiviams ir nors Marijus pažadėjo laisvę kiekvienam vergui, kuris kausis su Sula, buvo priverstas su pasekėjais palikti miestą.
=== '''Buvimas konsulu ir pirmas žygis į Romą''' ===
 
Sulai tapus konsulu jis išsiruošė vėl į Rytus Senato paskirtas kariauti [[Pirmasis Mitridato karas|Pirmąjį Mitridato karą]]. Tačiau Romoje jis paliko problemą. Marijus nebuvo senas, bet jis vis tiek turėjo ambicijų vesti armijas prieš karalių [[Mitridatas VI iš Ponto|Mitridatą VI iš Ponto]]. Jis įtikino tribūną Publijus Sulpicijus Rufas|Publijų Sulpicijų Rufą sušaukti asamblėją, kuri atšaukė Senato sprendimą paskirti vadovavimą Sulai. Sulpicijus pasinaudojo asamblėjomis išvaryti senatorius iš Romos Senato, kol neliko pakankamai senatorių sudaryti ''quorum''. Smurtas forume tęsėsi ir kilmingųjų pastangos surengti Sulpicijui linčo teismą, panašų į brolių Grakchtų ir [[Lucijus Apulėjus Saturninas|Lucijaus Appulėjaus Saturnino]], buvo sustabdyti jo [[gladiatorius|gladiatoriškos]] sargybos. Sula turėjo slėptis Marijaus namuose ir tikriausiai asmeniškai maldauti sustabdyti prievartą, bet nesėkmingai. Šiose riaušėse žuvo Sulos žentas.
 
Sula pabėgo iš Romos ir nuvyko į pergalingų Italų karo veteranų stovyklą pietinėje Italijoje, belaukiančių persikėlimo į Graikiją. Jis paskelbė kokių prieš jį buvo imtasi priemonių ir kariai užmėtė akmenimis asamblėjos pasiuntinius, atvykusius pranešti, kad vadovavimas Mitridato karui perduodamas Marijui. Tada Sula su šešiais ištikimiausiais legionais išžygiavo į Romą. Tai buvo negirdėtas įvykis. Joks generolas prieš jį nekirto miesto ribų su armija. Tai buvo taip neetiška, kad dauguma jo karininkų (išskyrus [[Lukulas|Lukulą]]), atsisakė jį lydėti. Sula teisinosi tuo, kad Senatas neveiksnus ir ''[[mos maiorum]]'' buvo sulaužyta pažeidus tų metų konsului kariauti to meto karus. Ginkluoti gladiatoriai negalėjo pasipriešinti kareiviams ir nors Marijus pažadėjo laisvę kiekvienam vergui, kuris kausis su Sula, buvo priverstas su pasekėjais palikti miestą.
 
Sula sutvirtino savo pozicijas, paskelbė Marijų ir jo sąjungininkus ''hostis'' ir šiurkščiu tonu kreipėsi į Senatą, vaizduodamas save kaip auką, matyt norėdamas pateisinti smurtingą įsiveržimą į miestą. Atstatęs Romos politiką ir sutvirtinęs Senatą, Sula grįžo į savo stovyklą ruoštis karui su Mitridatu iš [[Pontas|Ponto]].
Sulpicijų išdavė ir užmušė vienas jo vergų, kurį Sula išlaisvino ir nužudė. O Marijus sėkmingai įsikūrė Afrikoje. Kai Sula išvyko, jis rezgė intrigas grįžti į Romą. Tremties metu jis buvo nusprendęs septintą kart tapti konsulu, kaip jam išpranašavo sibilė prieš kelis dešimtmečius. [[87 m. pr. m. e.]] pabaigoje Marijus grįžo į Romą su [[Lucijus Kornelijus Cina|Lucijaus Kornelijaus Cinos]] parama ir nesant Sulos užvaldė miestą. Jis paskelbė Sulos reformas negaliojančiomis ir oficialiai jį ištrėmė. Marijus ir Cina buvo išrinkti konsulais [[86 m. pr. m. e.]] Marijus mirė po dviejų savaičių ir Cina tapo vienvaldžiu Romos šeimininku.
 
=== '''Pirmasis Mitridato karas ir Atėnų apgultis''' ===
[[87 m. pr. m. e.]] pavasarį Sula išlipo Dirachijuje, Graikijoje. Azija buvo okupuota Mitridato pajėgų, kurioms vadovavo [[Archelajus]]. Sulos pirmas taikinys buvo [[Atėnai]], kuriuos valdė Mitridato vasalas tironas Aristijonas. Jis patraukė į pietryčius pakeliui kaupdamas atsargas ir pastiprinimą. Sulos štabo viršininkas Lukulas, kuris žygiavo prieky išžvalgyti vietovę ir dėrėtis su Brutijum Sura, kuris buvo romėnų karo vadas Graikijoje. Po pokalbio su Lukulu, Sura perdavė savo karius Sulai. Cheronėjoje visų didžiausių Graikijos miestų, išskyrus Atėnus, ambasadoriai pasitiko Sulą, kuris jiems pareiškė apie Romos ryžtą išvyti Mitridatą iš Graikijos ir Azijos provincijosprovincijų. Po to Sula patraukė į Atėnus.
 
Atvykęs jis apgulė ne tik Atėnus, bet ir [[Pirėjas|Pirėjo]] uostą. Tuo metu Archelajus vadovavo laivynui, tad Sula pasiuntė Lukulą iš likusių ištikimų Romos sąjungininkų Rytinėj Viduržemio jūros daly suburti laivyną. Jo pirmas taikinys buvo Pirėjas, nes be jo nutrūktų tiekimas Atėnams. Buvo pastatyti didžiuliai įtvirtinimai, atskiriantys Atėnus ir jo uostą iš sausumos pusės. Sulai reikėjo medienos tad jis liepė nukirsti visus medžius, įskaitant šventas Graikijos girias, iki 100 mylių atstumu nuo Atėnų. Kai prireikė daugiau pinigų, jis jų "pasiskolino"„pasiskolino“ iš šventyklų ir sibilių. Monetos, Sulos nukaltos iš totada lobiosurinkto metalo, liko apyvartoje daugybę šimtmečių ir buvo giriamos už kokybę.
[[87 m. pr. m. e.]] pavasarį Sula išlipo Dirachijuje, Graikijoje. Azija buvo okupuota Mitridato pajėgų, kurioms vadovavo [[Archelajus]]. Sulos pirmas taikinys buvo [[Atėnai]], kuriuos valdė Mitridato vasalas tironas Aristijonas. Jis patraukė į pietryčius pakeliui kaupdamas atsargas ir pastiprinimą. Sulos štabo viršininkas Lukulas, kuris žygiavo prieky išžvalgyti vietovę ir dėrėtis su Brutijum Sura, kuris buvo romėnų karo vadas Graikijoje. Po pokalbio su Lukulu, Sura perdavė savo karius Sulai. Cheronėjoje visų didžiausių Graikijos miestų, išskyrus Atėnus, ambasadoriai pasitiko Sulą, kuris jiems pareiškė apie Romos ryžtą išvyti Mitridatą iš Graikijos ir Azijos provincijos. Po to Sula patraukė į Atėnus.
 
Nepaisant Atėnų ir Pirėjo apsupties ir kelių Archelajaus bandymų nutraukti apgultį, gavosisusidarė [[patas]], bet Sula laukė. Greitai romėnų stovykla prisipildė pabėgėlių, išvengusių Marijaus ir Cinos skerdynių. Tarp jų buvo jo žmona su vaikais ir nenužudyti [[optimatai]].
Atvykęs jis apgulė ne tik Atėnus, bet ir [[Pirėjas|Pirėjo]] uostą. Tuo metu Archelajus vadovavo laivynui, tad Sula pasiuntė Lukulą iš likusių ištikimų Romos sąjungininkų Rytinėj Viduržemio jūros daly suburti laivyną. Jo pirmas taikinys buvo Pirėjas, nes be jo nutrūktų tiekimas Atėnams. Buvo pastatyti didžiuliai įtvirtinimai, atskiriantys Atėnus ir jo uostą iš sausumos pusės. Sulai reikėjo medienos tad jis liepė nukirsti visus medžius, įskaitant šventas Graikijos girias, iki 100 mylių atstumu nuo Atėnų. Kai prireikė daugiau pinigų, jis jų "pasiskolino" iš šventyklų ir sibilių. Monetos, Sulos nukaltos iš to lobio, liko apyvartoje daugybę šimtmečių ir buvo giriamos už kokybę.
 
Tuo metu Atėnai [[badas|badavo]] ir javai kainavo kaip bado laikais. Mieste gyventojai pradėjo valgyti batų odą ir žolę. Atėnai pasiuntė delegaciją tartis su Sula, bet vietoj rimtų derybų jie kalbėjo apie miesto šlovę. Sula juos išsiuntė atgal sakydamas: "Aš„Aš buvau pasiųstas į Atėnus ne mokytis, o maištus paversti paklusnumupaklusnumu“. "
Nepaisant Atėnų ir Pirėjo apsupties ir kelių Archelajaus bandymų nutraukti apgultį, gavosi [[patas]], bet Sula laukė. Greitai romėnų stovykla prisipildė pabėgėlių, išvengusių Marijaus ir Cinos skerdynių. Tarp jų buvo jo žmona su vaikais ir nenužudyti [[optimatai]].
 
Tuo metu Atėnai badavo ir javai kainavo kaip bado laikais. Mieste gyventojai pradėjo valgyti batų odą ir žolę. Atėnai pasiuntė delegaciją tartis su Sula, bet vietoj rimtų derybų jie kalbėjo apie miesto šlovę. Sula juos išsiuntė atgal sakydamas: "Aš buvau pasiųstas į Atėnus ne mokytis, o maištus paversti paklusnumu. "
 
Sulos šnipai jam pranešė, kad Aristijonas nepaiso Heptachalko. Jis iš karto pasiuntė pionierius nugriauti sieną. 270 metrų sienos tarp Šventųjų ir Pirėjo vartų pietrytinėje miesto pusėje buvo nugriauta. Vidurnaktį prasidėjo Atėnų siaubimas, po Aristijono patyčių Sula neturėjo nuotaikos būti kilniaširdžiu. Gatvėmis liejosi kraujas ir tik po ilgų kelių draugų graikų (Midijas ir Kalifonas) ir Romos senatorių maldavimų, jis nusprendė nutraukti smurtą. Po to jis susitelkė prie Pirėjo ir Archelajus, matydamas beviltišką savo situaciją, paliko uostą ir prisijungė prie [[Taksilas|Taksilo]] pajėgų. Sula, dar neturėdamas laivyno, negalėjo sutrukdyti Archelajaus pabėgimui. Prieš palikdamas Atėnus jis sudegino uostą. Po to jis patraukė į Beotiją išvyti Archelajaus armiją iš Graikijos.
 
=== '''Cheronėjos mūšis''' ===
Sula negaišo laiko užkirsti kelią Ponto armijai ir užėmė Filobeto kalvą, kuri atsišakojo nuo [[Parnasas|Parnaso]] kalno. Nuo jos matėsi Elatėjos lyguma, be to buvo daug medienos ir vandens. Archelajaus armija, tada vadovaujama Taksilo, turėjo atvykti iš šiaurės ir palei slėnį patraukti į Cheronėją. Turėdama 120 tūkst. vyrų, ji buvo bent tris karus didesnė už Sulos. Archelajus norėjo išsekinti priešą, bet Taksilas gavo Mitridato įsakymą iš karto pulti. Tuo tarpu Sula vertė savo vyrus kasti. Po to jis įsikūrė Parapotamio griuvėsiuose. Miestas buvo neįveikiamas ir iš jo buvo lengva kontroliuoti kelią į Cheronėją. Tada jis pajudėjo, ir Archelajui pasirodė, kad jis atsitraukia. Jis pasitraukė į įtvirtintą [[palisadas|palisadą]] užnugaryje. Už palisado buvo Atėnų apgulty panaudota artilerija. Archelajus perėjo brastą ir bandė apsupti Sulą, bet jo dešinysis sparnas buvo atmuštas ir kilo suirutė. Karo[[Kovos vežimas|Kovos vežimai]] puolė romėnų centrą, bet buvo sunaikintos palisado. Po to sekė [[falanga|falangos]], bet ir jos neįveikė palisado. Po to Archelajus permetė savo dešinį sparną į kairę, tad Sula, matydamas pavojų, nujojo į kairę pusę ir stabilizavo padėtį. Archelajus toliau permetinėjo karius į kairę, silpnindamas dešinį sparną, ir atgal sugrįžęs Sula įsakė pulti Archelajaus armijos dešinį sparną. Remiami kavalerijos legionai pajudėjo ir sukėlė Ponto armijoj suirutę. Kilo žiaurės skerdynės ir kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Archelajaus armijos liko tik 10 tūkst. karių. Cheronėjos mūšis buvo vienas didžiausių žmonijos istorijoje, ir Sula nugalėjo žymiai gausesnę armiją. Tai taip pat pirmas rašytinis karo [[lauko įtvirtinimai|lauko įtvirtinimų]] panaudojimas.
 
Sula negaišo laiko užkirsti kelią Ponto armijai ir užėmė Filobeto kalvą, kuri atsišakojo nuo [[Parnasas|Parnaso]] kalno. Nuo jos matėsi Elatėjos lyguma, be to buvo daug medienos ir vandens. Archelajaus armija, tada vadovaujama Taksilo, turėjo atvykti iš šiaurės ir palei slėnį patraukti į Cheronėją. Turėdama 120 tūkst. vyrų, ji buvo bent tris karus didesnė už Sulos. Archelajus norėjo išsekinti priešą, bet Taksilas gavo Mitridato įsakymą iš karto pulti. Tuo tarpu Sula vertė savo vyrus kasti. Po to jis įsikūrė Parapotamio griuvėsiuose. Miestas buvo neįveikiamas ir iš jo buvo lengva kontroliuoti kelią į Cheronėją. Tada jis pajudėjo ir Archelajui pasirodė, kad jis atsitraukia. Jis pasitraukė į įtvirtintą [[palisadas|palisadą]] užnugaryje. Už palisado buvo Atėnų apgulty panaudota artilerija. Archelajus perėjo brastą ir bandė apsupti Sulą, bet jo dešinysis sparnas buvo atmuštas ir kilo suirutė. Karo vežimai puolė romėnų centrą, bet buvo sunaikintos palisado. Po to sekė falangos, bet ir jos neįveikė palisado. Po to Archelajus permetė savo dešinį sparną į kairę, tad Sula, matydamas pavojų, nujojo į kairę pusę ir stabilizavo padėtį. Archelajus toliau permetinėjo karius į kairę, silpnindamas dešinį sparną, ir atgal sugrįžęs Sula įsakė pulti Archelajaus armijos dešinį sparną. Remiami kavalerijos legionai pajudėjo ir sukėlė Ponto armijoj suirutę. Kilo žiaurės skerdynės ir kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Archelajaus armijos liko tik 10 tūkst. karių. Cheronėjos mūšis buvo vienas didžiausių žmonijos istorijoje ir Sula nugalėjo žymiai gausesnę armiją. Tai taip pat pirmas rašytinis karo lauko įtvirtinimų panaudojimas.
 
=== '''Orchomeno mūšis''' ===
Romos valdžia (t. y., Cina) pasiuntė [[Liucijus Valerijus Flakas|Liucijų Valerijų Flaką]] su armija nušalinti Sulą nuo vadovavimo armijai. Klako padėjėju buvo paskirtas [[Gajus Flavijus Fimbrija]], prastos reputacijos žmogus. (Ilgainiui jis susipyko su Flaku ir kurstė karius jį nužudyti). Tuo tarpu abi romėnų armijos buvo apsistojusios greta ir Sula skatino savo karius Flako armijoje kelti nesutarimus. Daug karių dezertyravo pas Sulą, kol Flakas susiruošė patraukti į šiaurę kelti grėsmę Mitridato valdoms. O Sula pajudėjo prieš naują Ponto armiją. Jis nusprendė, kad mūšis turi būti prie Orchomeno. Čia ne tik buvo gera vieta mažesnei armijai sutikti didesnę, bet ir tinkama žemė įtvirtinimams išplėsti. Šįkart Ponto armiją sudarė daugiau nei 150 tūkst. karių ir ji įsikūrė priešais užsiėmusius romėnus šalia ežero. Archelajus greit suprato, ką Sula sugalvojo. Jis ne tik liepė kasti griovius, bet ir pilti pylimus, tad Ponto armijai iškilo problemų. Desperatiški antpuoliai buvo atremti ir pylimai kasami vis arčiau. Antrą dieną Ponto armija puolė visa jėga, mėgindama ištrūkti iš pylimų tinklo, bet romėnų legionieriai buvo susigrūdę taip tankiai, kad nepavyko prasiveržti. Pontas vėl buvo sutriuškintas ir prasidėjo skerdynės. [[Plutarchas]] teigia, kad praėjus dviem šimtams metų vis dar buvo randami to mūšio ginklai ir šarvai. Tai buvo vienas iš lemiamiausių mūšių Romai: Mažoji Azija darkitą tūkstantį metųtūkstantmetį priklausė jai ir jos įpėdiniams.
 
=== '''Antras žygis į Romą''' ===
Romos valdžia (t. y. Cina) pasiuntė [[Liucijus Valerijus Flakas|Liucijų Valerijų Flaką]] su armija nušalinti Sulą nuo vadovavimo armijai. Klako padėjėju buvo paskirtas [[Gajus Flavijus Fimbrija]], prastos reputacijos žmogus. (Ilgainiui jis susipyko su Flaku ir kurstė karius jį nužudyti). Tuo tarpu abi romėnų armijos buvo apsistojusios greta ir Sula skatino savo karius Flako armijoje kelti nesutarimus. Daug karių dezertyravo pas Sulą, kol Flakas susiruošė patraukti į šiaurę kelti grėsmę Mitridato valdoms. O Sula pajudėjo prieš naują Ponto armiją. Jis nusprendė, kad mūšis turi būti prie Orchomeno. Čia ne tik buvo gera vieta mažesnei armijai sutikti didesnę, bet ir tinkama žemė įtvirtinimams išplėsti. Šįkart Ponto armiją sudarė daugiau nei 150 tūkst. karių ir ji įsikūrė priešais užsiėmusius romėnus šalia ežero. Archelajus greit suprato, ką Sula sugalvojo. Jis ne tik liepė kasti griovius, bet ir pilti pylimus, tad Ponto armijai iškilo problemų. Desperatiški antpuoliai buvo atremti ir pylimai kasami vis arčiau. Antrą dieną Ponto armija puolė visa jėga, mėgindama ištrūkti iš pylimų tinklo, bet romėnų legionieriai buvo susigrūdę taip tankiai, kad nepavyko prasiveržti. Pontas vėl buvo sutriuškintas ir prasidėjo skerdynės. [[Plutarchas]] teigia, kad praėjus dviem šimtams metų vis dar buvo randami to mūšio ginklai ir šarvai. Tai buvo vienas iš lemiamiausių mūšių Romai: Mažoji Azija dar tūkstantį metų priklausė jai ir jos įpėdiniams.
 
=== '''Antras žygis į Romą''' ===
 
Po to Sula grįžo į Italiją. Su Metelo Pijaus ir kitų parama, armija peržygiavo Italiją nuo Brundisiumo uosto. Jis nuvijo Marijaus šalininkus, vadovaujamus [[Gajus Marijus Jaunesnysis|Gajaus Marijaus Jaunesniojo]], į Prenestę ir juos užblokavo. Po greito žygio Sulos armija nugalėjo Samnitų pajėgas, vadovaujamas Poncijaus Telesino, [[82 m. pr. m. e.]] lapkričio mėnesį [[Kolino Vartų mūšis|Kolino Vartų mūšyje]]. Dešinysis sparnas, vadovaujamas [[Markas Licinijus Krasas|Marko Licinijaus Kraso]], nulėmė pergalę. Sulai taip pat padėjo jaunasis [[Pompėjus]], kuris nugalėjo Gnėjaus Papirijaus Karbono rėmėjus Afrikoje ir [[Sicilija|Sicilijoje]].
 
=== '''Romos diktatorius''' ===
 
[[81 m. pr. m. e.]] pradžioje Senatas jį paskyrė diktatoriumi neribotam laikui, ''rei publicae constituendae causa'', o "[[Žmonių asamblėja"]] ratifikavo paskyrimą. Sula tapo Romos ir visų jos provincijų (išskyrus Ispaniją, kur [[Kvintas Sertorijus]] įkūrė nepriklausomą valstybę) valdovu. Ši neįprasta garbė buvo išimtis Romos politikoje nesuteikti visos valdžios vienam žmogui. Tai buvo precendentas [[Julijus Cezaris|Julijaus Cezario]] diktatūrai ir [[Augustas|Augusto]] valdymui.
 
Valdydamas miestą Sula persekiojo priešininkus panašiai kaip Marijus ir Cina, kai jo nebuvo Romoje. Proskribcijomis ir paskelbdamas už įstatymų ribų jis nužudė apie 1500 kilmingųjų ([[raiteliai|raitelių]] ir senatorių), o pagal kai kuriuos šaltinius iki 9000. Kraujo praliejimas tęsėsi kelis mėnesius. Romėnai buvo žudomi dėl bet kokios priežasties ar iš vis be priežasties. Padėjęs proskribuotam žmogui, buvo baudžiamas mirties bausme. Valstybė konfiskavo ir aukcione pardavė proskribuotų žmonių turtus, taip padarydama Sulą ir jo rėmėjus nepaprastai turtingais. (Esantys proskribcijų sąrašuose rinkdavosi savižudybę ir pagal Romos įstatymus turtas atitekdavo įpėdiniams, o ne Sulai). Paskelbtųjų už įstatymų ribų sūnums ir anūkams buvo uždrausta eiti valstybės pareigas. Šis draudimas buvo neatšauktas trisdešimt metų.
 
Jaunasis Cezaris, Cinos žentas, buvo vienas iš Sulos taikinių ir paliko miestą. Jis išsigelbėjo giminaičių dėka, kurių dauguma rėmė Ciną, bet Sula savo memuaruose pažymėjo, kad gailisi išsaugojęs jo gyvybę, nes Cezaris pasižymėjo nepaprastai didelėmis ambicijomis. Svetonijus teigia, kad pasigailėdamas Cezario Sula perspėjo to prašančius, kad ateity Cezaris taps pavojumi jiems, tardamas "Cezaryje„Cezaryje yra daugybė Marijų"Marijų“.
 
Be politinio pasipriešinimo Sula padarė daugybę reformų sutvirtindamas Senato valdžią valstybėje. Jis suorganizavo, kad senatorių skaičius būtų padvigubintas nuo 300 iki 600 ir automatiškai narystė būtų suteikiama [[kvestorius|kvestoriams]] be [[cenzorius|cenzorių]] sprendimo (kaip būdavo anksčiau). Jis taip pat padidino kvestorių (nuo 8 iki 20) ir [[pretorius|pretorių]] (nuo 6 iki 8) skaičių. Jis reguliavo teismus ir iš naujo išleido įstatymą dėl ''[[cursus honorum]]'', nustatydamas specifinį amžių kiekvienai tarnybai ir uždrausdamas pakartotipakartotinai užimti pareigas 10 metų tarpe. Jis sumažino [[tribūnas|tribūnų]] politinę įtaką, apribodamas jų [[veto]] ir galimybės lipti karjeros laiptais ir sumažino asamblėjos galimybes išleisti įsakymus be Senato pritarimo. Tai turėjo užtikrinti, kad joks žmogus, turintis politinių ambicijų, nesieks būti tribūnu.
 
Galiausiai, rodydamas savo absoliučią valdžią, Sula išplėtė "''[[PomeraniumPomerium]]"'', šventą Romos ribą, nepaliestą nuo karalių laikų. Iš tiesų jis bandė sužadinti [[Servijus Tulijus|Servijaus Tulijaus]] atminimą, kuris daug nuveikė kuriant Romos konstituciją, ir buvo tikima, kad jis paskutinis žmogus atlikęs tokią ceremoniją ir. Sula lygino save su tuo garsiu lyderiu. Daugelis Sulos reformų buvo nukreiptos į praeitį (dažnai iš naujo išleidžiant buvusius įstatymus), bet buvo nukreiptų ir į ateitį. Pvz.: jo įstatymai perfrazuojantys [[maištas|maišto]] apibrėžimą.
 
Po dvejų metų valdymo Sula pribloškė Romą atsisakydamas absoliučios valdžios. Jis išformavo savo [[legionas|legionus]] ir atstatė konsulų valdžią (pagal savo taisykles jis balotiravosi ir buvo išrinktas [[80 m. pr. m. e.]]). Jis atleido savo [[liktorius]] ir forume vaikščiojo be apsaugos, siūlydamas duoti ataskaitą už savo veiksmus kiekvienam piliečiui. Cezaris vėliau šaipėsi iš Sulos atsistatydinimo, teikdamasteigdamas, kad "Sula„Sula nežinojo savo politinio ABC"ABC“. Svetonijaus nuomone, ši patyčia labai arogantiška.
 
=== '''Atsistatydinimas''' ===
 
Po antros konsulo kadencijos Sula pasitraukė į užmiesčio vilą prie Puteolio. Jis liko atskirtas nuo kasdieninės Romos politikos, įsiterpdamas labai retai (Granijaus atvejis).
 
Sula dabar atsidėjo [[memuarai|memuarų]] rašymui, kuriuos užbaigė prieš mirtį (dabar prarasti). Jis užbaigė gyvenimą apsuptas šokėjų ir aktorių. Tarp jų buvo Metrobijus. Savo paskutiniame kreipimesi į Senatą, jis pripažino jį savo gyvenimo meile. Su šia linksma kompanija Sula mirė po trumpos ligos [[78 m. pr. m. e.]] Simptomai nurodo, kad mirties priežastis buvo [[kepenų nepakankamumas]], sukeltas visą gyvenimą trukusio sunkaus gėrimo. Jo laidotuvės buvo įspūdingiausios iki Augusto mirties [[14 m.]] e. m.
 
== Sulos palikimas ==
34 231

pakeitimas