Bermontininkai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Bermontininkai''', (ofic. '''Rusijos vakarųVakarų savanorių armija''', kartais({{ru|Русская –Западная '''kolčiakininkai'''добровольческая армия}}) , – [[1919]] m. sudaryta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po [[Vokietija|Vokietijos]] kapituliacijos, [[Antantė|Antantei]] įpareigojus laikinai palikti kariuomenę [[Kaizerinė Lietuvos okupacija|okupuotose]] [[Baltijos valstybės]]e.

Pirmieji bermontininkai į Latviją atvyko 1919 m. [[gegužės 30]] d. [[Birželiobirželio 12]] d. [[Pavelas Bermontas]] su 350 savanorių samdinių įkūrė štabą [[Jelgava|Jelgavoje]]. Čia jį iš karto parėmė tiek generolo R. Golco vadovaujama vokiečių kariuomenė, tiek vietos dvarininkai [[vokiečiai]]. Jo kariuomenė sparčiai didėjo ir netrukus turėjo apie 50 000 patyrusių karių, iš jų apie 10 000 buvo [[rusai]], kiti – [[vokiečiai]], ginkluoti 100 patrankų[[pabūklas|pabūklų]], 400 [[kulkosvaidis|kulkosvaidžių]], 50 [[minosvaidis|minosvaidžių]], 120 [[lėktuvas|lėktuvų]]. Ta proga P. Bermontas pasivadino [[pulkininkas|pulkininku]] (būdamas vos [[leitenantas|leitenantu]]) ir [[kunigaikštis|kunigaikščiu]], net pavardę pasikeitė, tapo ''Avalovu'' – kad būtų solidu ir neliktų jokių vokiškumo pėdsakų. Bermontininkai leido į apyvartą [[pinigai|pinigus]], juos rėmė stambūs Vokietijos pramoninkaipramonininkai.

Iš pradžių P. Bermontui sekėsi manevruoti tarp kelių jėgų: Vokietijos, kuri labiausiai jį rėmė, tikėdamasi su jo pagalba galutinai įsitvirtinti Baltijos kraštuose, [[baltagvardiečiai|baltagvardiečių]], kuriems jis žadėjo padėti grįžti į valdžią, sugrąžinti Rusijai reikalingus [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] uostus, Antantės[[Antantė]]s, kurios šalys tarpusavy nesutarė: [[Prancūzija]] vis dar tikėjosi, kad atsikurs senoji [[Rusija]], vieninga ir nedaloma, o [[JK|Didžioji Britanija]] jau buvo linkusi pripažinti naujai susikūrusias valstybes – ne tik [[Suomija|Suomiją]] ir [[Lenkija|Lenkiją]], bet ir [[Lietuva|Lietuvą]], [[Latvija|Latviją]], [[Estija|Estiją]].

[[Spalio 9]] d. P. Bermonto – Avalovo įsakymu prasidėjo puolimas. Lietuvos kariuomenės vadas generolas [[Pranas Liatukas|P. Liatukas]] prieš bermontininkus sutelkė beveik visas karines pajėgas: šešis pėstininkų [[pulkas|pulkus]], raitelių pulką, 5 [[Baterija (dalinys)|baterijas]], geležinkelių [[kuopa|kuopą]] ir kitas technines dalis. Visoms dalims vadovauti paskyrė [[Kazys Ladyga|K. Ladygą]], vėliau jį pakeitė [[Vladas Skorupskis|V. Skorupskis]].

[[Lapkričio 11]] d. Latvijos kariuomenė bermontininkus sumušė ties [[Ryga]], o [[lapkričio 21]] – [[lapkričio 22|22]] dienomis lietuviai [[Radviliškio kautynės]]e sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į [[Prūsija|Rytprūsius]]. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto: 10 patrankų, 30 [[lėktuvas|lėktuvų]] ir jų variklių, 100 kulkosvaidžių, taip pat [[šautuvas|šautuvų]], pabūklų, [[šovinys|šovinių]], artilerijos [[sviedinys|sviedinių]], [[automobilis|automobilių]], [[šarvuotis|šarvuotį]] (kuris vėliau buvo sutaisytas ir gavo "Savanorio"„Savanorio“ vardą). Po šių pralaimėjimų Antantė pareikalavo bermontininkų išvedimo ir iki [[gruodžio 1]] d. pasitraukė visi daliniai iš Latvijos, o iki [[gruodžio 15]] d. – ir iš Lietuvos.