Irmija Zaksas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
tvarkymas
Eilutė 19:
 
I. Zakso tezė paprasta: religija atgyveno savo laikus, ir jos vieton ateina marksistinis humanizmas. Marksistinė religijos traktuotė atrado savo apologetų Lietuvoje dar iki marksistinei doktrinai galutinai įsitvirtinant kaip oficialiai Sovietų Sąjungos ideologijai. Sovietinis filosofas Irmija Zaksas teigė, kad žmones atsigręžti į religiją skatina bejėgiškumas. Jis kritikavo katalikų bažnyčios pažiūras į rasizmą ir eugeniką, religines idealistines koncepcijas biologijoje (pažiūras į gyvybės esmę ir gyvosios gamtos evoliuciją), skelbė, kad antgamtinis religijos charakteris yra fantastinis, iliuzinis ir todėl žalingas. Anot šio teoretiko, žvelgiant iš ateisto perspektyvos, religingo žmogaus pasaulis yra tarsi sudvejintas, o šis dualizmas yra kiekvienos religijos ''conditio sine qua non'', vedanti žmogų į patį giliausią susvetimėjimą su „šiuo“ (jutiminiu) pasauliu ir tikrąja (visuomenine) žmogaus paskirtimi. Pagal marksistus, pamatinis religijos dualumas, kaip egzistencinio nerimo ir socialinio neveiksnumo prielaida, gali būti dekonstruotas, jei parodytume ideologinį jo pobūdį, o susvetimėjimą įveiktume kūrybišku produktyvumu.
 
{{tvarkyti}}
Ateistinę pasaulėžiūrą I. Zaksas vadino „sudedamuoju pažangios demokratinės kultūros elementu“ ir pabrėžė Tarybųtarybų valdžios svarbą sudarant palankias sąlygas ateizmo Lietuvoje vystymuisi: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o [[mokykla]] – nuo bažnyčios. Tai, anot I. Zakso, skatino masių išsivadavimą iš religinių prietarų, socialinį optimizmą, mokslinės pasaulėžiūros įsisavinimą, mokslo raidą, švietimą.
 
== Filosofinės idėjos ==