Liubeko teisė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Liubeko teisė''' − [[miestų teisė]]s atmaina, susiformavusi [[XII amžius|XII]]–[[XIII amžius|XIII]] a. [[Liubekas|Liubeke]] po to, kai jis 1226 m. tapo laisvuoju miestu. Liubeko teisė reiškia [[savivalda|savivaldos]] suteikimą [[miestas|miestui]]. Liubeko teisė keitė asmeninį [[monarchas|monarchų]] valdymą ar vietinių [[kunigaikštis|kunigaikščių]] valdymą atsiradusį dar [[Karolis Didysis|Karolio Didžiojo]] laikais.

Liubeko teisė buvo perimta dar apie 100 miestų [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] regione. Privilegijos sudarė vokiečių pirkliams ir amatininkams feodaliniuose teisiniuose santykiuose išimtinį statusą, palankų [[prekyba|prekybos]] ir [[amatai|amatų]] plėtotei. XIII a. Liubeko teises turėję miestai sudarė galingą prekybos bendriją - [[Hanza|Hanzos Lygą]], kurios centras buvo Liubeke. Oficialaus Liubeko teisės kodekso nebuvo iki 1586 m., kai jisbuvojis buvo išspausdintas leidėjo ''Johann Balthorn''. Nepaisant to, Liubeko teisė buvo pavyzdys ir kitiems Vokietijos miestams, kurie siekė atsikratyti aristokratų valdymo. Liubeko teisė buvo pagrindas ''Dortmundo kodeksui'' [[Vestfalija|Vestfalijoje]], ''Goslaro kodeksui'' [[Saksonija|Saksonijoje]] ir [[Magdeburgo teisė]]ms Rytų Europos miestuose. Nuo kitų miestų teisių Liubeko teisė šiek tiek skyrėsi šeimos ir turto reikalus reguliuojančių normų ypatybėmis.

Pagal Liubeko teisę miestas turėjo būti valdomas tarybos ({{De|Rat}}), kurią sudarė 20 tarybos narių ({{De|Ratherrn}}). Jie nebuvo renkami miestiečių, tačiau naujus narius skyrė iš miesto prekybos [[Gildija|gildijų]], stengdamiesi, kad gildijos būtų tinkamai atstovaujamos taryboje. Tarybos nariai paprastai tarnavo 2 metus, tačiau taryba galėjo prašyti tarybos nario pasilikti tarnyboje ilgiau. ir kadangiKadangi dažniausiai taip ir buvo daroma, tai faktiškai tarybos nariai tarnaudavo iki gyvos galvos. Taryba iš savo tarpo rinko iki keturių [[burmistras|burmistrų]] ({{De|Bürgermeister}}), kurie dalinosi [[Vykdomoji valdžia|vykdomąją valdžią]]. Pirmasis burmistras, paprastai vyriausiasis, veikė kaip ''primus inter pares''.