Modernas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Modernas''' (pranc. moderne – šiuolaikinis) [[XIX a.]] pabaigos ir [[XX a.]] pradžios architektūros ir dailės stilius. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija.

[[ImageVaizdas:Casabatllo2.jpg|thumb|250px|left|A. Gaudi architektūra. 1906 m.]]

Ši meno kryptis populiariausia buvo baigiantis XIX a. ir XX a. pradžioje, jai būdingas tiesių linijų ir kampų atsisakymas, akcentuojant lenktas natūralias gamtos linijas. Moderno laikotarpiu daug dėmesio skirta naujų technologijų, ypač architektūroje, naudojimas.

Įvairiose šalyse ši kryptis vadinta skirtingai. [[JAV]] modernas buvo vadinamas Tiffany stiliumi, pagal L.K. Tiffany pavardę, [[Prancūzija|Prancūzijoje]] - „art-nouveau“ (naujas menas) ar netgi „fin de siecle“ (pažodžiui „amžius pabaiga“), [[Vokietija|Vokietijoje]] – „jugendstil“ (jaunas stilius), pagal [[1896 m.]] įkurto iliustruoto žurnalo „Die Jugend“ pavadinimą, [[Austrija|Austrijoje]] „secessionsstil“,[[Anglija|Anglijoje]] „modern style“, [[Italija|Italijoje]] „liberti“ stiliumi ir taip toliau.

1860-1870 m. Europoje vyravo eklektiškas stilius, kuriam buvo būdingas prieš tai vyravusių meno krypčių detalių pakartojimas ir jų jungimas tarpusavyje. [[1880 m.]] menininkų darbuose pradėjo ryškėti naujos krypties požymiai, eklektikai priešpastatantys naujas meninės išraiškos priemones. Ryškiausiu moderno bruožu tapu kietų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms.

Dažnai šios krypties atstovai naudojo augalinio ornamento formas. Modernas siekė tapti vientisu stiliumi, jungiančiu visus žmogaus aplinkos elementus. Dėl šių priežasčių minėtu laikotarpiu išaugo domėjimasis taikomąja daile: interjero [[dizainas|dizainu]], [[keramika]], [[vitražas|vitražu]], knygų [[grafika]]. Moderno plitimui daug įtakos turėjo Pasaulinės parodos, kurių metu buvo demonstruojami naujausi pasiekimai technologijų ir taikomosios dailės srityse. Labiausiai modernas išgarsėjo Pasaulinės parodos, vykusios [[1900 m.]] [[Paryžius|Paryžiuje]] metu. Po 1910 m. moderno įtaka ėmė silpti.

Moderno achitektai siekė sukurti ne tik estetiškai patrauklius statinius, bet daug dėmesio skyrė ir funkcionalumui, taip pat – ir interjerui, siekta šių elementų vientisumo. Visi pastato konstrukciniai elementai buvo meniškai apipavidalinami.

[[ImageVaizdas:HortaELWI.jpg|thumb|250px|right|V.Horta muziejaus interjeras]]

Vienas pirmųjų moderno atstovų architektūroje buvo belgas V. Horta (1861 m. – 1947 m.). Savo projektuose jis aktyviai naudojo naujas medžiagas, ypač stiklą ir metalą. Pagrindinėms pastatų konstrukcijoms, pagamintoms iš geležies, architektas suteikdavo neįprastas formas, primenančias nerealius, fantastinius augalus. Viskas kurta vieningu stiliumi - laiptų turėklai, šviestuvai, kabantys palubėse, netgi durų rankenos.

Prancūzijoje moderno atstovu tapo Ektoras Gimaras, sukūręs daug įžymių pastatų, bene labiausiai žinomas jo architektūrinis kūrinys – Paryžiaus metro pavilijonai. Vienas žymiausiu, ir bene labiausiai nuo klasikinės architektūros sampratos nutolęs architektas, buvo ispanas [[Antoni Gaudi]]. Jo sukurti pastatai [[Barselona|Barselonoje]] (Ispanija) taip organiškai įsilieja į aplinkos peizažą, kad atrodo lyg būtų sukurti gamtos, o ne žmogaus rankų.

* [http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3207/MODERNO-STILIUS Artis Fructus] - trumpa moderno stiliaus apžvalga.

* [http://gidas.wordpress.com/2010/06/23/vilniaus-modernas/ Vilniaus modernas] - Stiliaus apžvalga ir Vilniaus pastatai VU gido tinklaraštyje

[[da:Catalansk Modernismemodernisme]]