Primož Trubar: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 baitai pašalinti ,  prieš 12 metų
S
Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
No edit summary
S (Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas)
• 1550 metais proza parašytas „Katekizmas“su giemėmis ir Flacijavo pamokslas apie tikėjimą. „Katekizmas“ pasirodė vokiška – slovėniška antrašte „Catechismus in der windischen sprach“
„Katekizme“ Trubaras pasirašė kaip „ilyrų patriotas“ ( Philopatridus Illyricus), tačiau spaustuvininkas tam, kad išvengtų galimo persekiojimo, jam suteikė išgalvotą Jernėjaus Škranco iš Sedmograškos vardą. Knygelėje yra keletas aiškinamųjų skyrių apie protestantų mokslą, šešios giesmės, dvi maldos ir pamokslas apie tikėjimą. Trubaras taip siekė išmokyti tėvynainius protestantų tikėjimo ir kartu atitikti protestantiškuosius Dievo garbinimo reikalavimus. „Pradžiamoksliu“ ‒ antrąja aštuonių puslapių knygele, jis norėjo išmokyti tėvynainius skaityti Taigi Trubaras yra laikomas slovėnų literatūros pradininku.
Netrukus po pirmosios knygos pasirodymo Trubaras gavo parapiją [[Kemptenas|Kemptene]], netoli Tirolio sienos. Labai palankiu metu susipažino su [[Petras Povilas Vergerijus|Petru Povilu Vergerijumi]], buvusiu Modruškos ir Kopros vyskupu, kuris tuo metu dirbo Vurtenbergo hercogo Krištofo patarėju. [[1555]] metais padedant Vergerijui ir paklausius jo patarimo [[lotyniškasis šriftas|lotyniškuoju šriftu]] pakartotiniu leidimu išleido pirmąją slovėnišką knygą „Catechismus“ in „Abecedarium“ ( Katekizmą ir Pradžiamokslį). Taip pat išleido Šventojo Mato Evangeliją ir Vergerijaus iš italų kalbos verstą „Pabėgėlių maldą“. Nutraukęs draugystę su Vergerijumi dėl jo noro pasisavinti visų knygų autorystę, Trubaras [[1557]] metais išleido tūkstančio puslapių Naujojo Testamento pirmąją dalį. Knygoje spausdinami Evangelijos vertimai, [[apaštalas|apaštalų]] darbai, taip pat ilga pratarmė apie Liuterio tikėjimo mokymą, [[kalendorius]] (pirmasis Slovėnijoje kalendorius) ir pamokslas. Nepaisant problemų su Vergerijumi, užtariant baronui Ivanui Ungnadui, buvusiam Štajerskos valdytojui, tuo metu įsikūrusiam Urache, netoli Tiubingeno, Trubarui pavyko iš hercogo Krištofo gauti leidimą antrosios Testamento dalies leidybai. [[1560]] metais išleistas Povilo laiškas romėnams. Po dalies Biblijos vertimo Trubaras iš hercogų luomo gavo kvietimą užimti [[superintendentas|superintendento]] vietą Liublianoje. Trubaras labai daug dirbo, netrukus gavo parapiją Urache ir perėmė vadovavimą rengiant [[Biblija|Biblijos]] vertimą. Savarankiškai išleido Švento Povilo laišką korintiečiams ir galams. Parašė vokišką dedikaciją dar vienam katekizmui ir vokiečių kalba išleido Registrą – pranešimą apie savo ankstesnius darbus tam, kad paneigtų priekaištus, jog yra cvinglistas. Šis pranešimas yra pirmoji biografija Slovėnijoje.
 
[[1561]] metais Trubaras sugrįžo į Liublianą, kur buvo iškilmingai ir šiltai priimtas. Čia įkūrė slovėnų protestantų bažnyčią ir pasiekė, kad svarbiuose Slovėnijos regionuose būtų paskirti pamokslininkai. Deja, netrukus susiginčijo su Klombneru, kuris norėjo išspausdinti abejotinos kokybės protestantiškų bažnytinių giesmių rinkinį. Po dviejų mėnesių iš Liublianos sugrįžo į Urachą. Ten dirbo toliau. [[1562]] metais birželį Trubaras į Liublianą sugrįžo jau būdamas superintendentas. Nors ir labai užsiėmęs, toliau rašė vokišką dedikaciją kroatiškai knygai, kurią išleido Ugnadovo institute. Sudarė ir išleido „Cerkveno ordningo“ ([[1564]]) ‒ įsakymus slovėnų bažnyčiai. Šiais įsakymais pasikėsino į šalies kunigaikščio teises, todėl šis vėliau knygą konfiskavo, o Trubarą išvijo. Grįžęs iš Vokietijos, Trubaras dar keletą mėnesių pabuvo [[Laufenas|Laufene]] prie Nekaro, po to visam laikui persikėlė į [[Derendingenas|Derendingeną]], kur kunigavo iki pat mirties. 1566 metais išleido „Ta celi psalter Davidov” , naują „Abecedar“, vokiečių ‒ slovėnų kalba „Ta celi katehismus” ir kitus darbus. [[1567]] metais vėl trumpam sugrįžo į Slovėniją tam, kad iš gyvenančių Liublianoje ir [[Ribnica|Ribnicoje]] vokiečių teologų, kadaise buvusių turkų kalinių, kuo daugiau sužinotų apie Koraną. Po septynerių metų, 1574 ‒ aisiais, baigė savo viso gyvenimo darbą ir išvertė „Novi testament puslednji del”. Paskutinį jo darbą – Liuterio postilės vertimą „Hišne postile”, prabėgus net devyneriems metams po mirties išleido jo sūnus Felicijanas.
174 866

pakeitimai