Tonacija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
'''Tonacija''' (pranc. ''tonalité'', angl. ''tonality'', vok. ''Tonalität'', ''Tonart'', rus. ''тональность'') - [[dermė]]s garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindio tono - [[tonika|tonikos]] vieta (žymima raidine notacija, pvz., ''C'', ''Cis'', ''Des'', ''D'' ir kt.) ir [[dermė]] dažniausiai - mažoras (pvz., ''C dur'') arba minoras (pvz., ''c moll''), rečiau - kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.
Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo [[barokas|baroko]] ir [[klasicizmas|klasicizmo]] laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti [[
Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. [[Bachas]] sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).
| |||