Andrius Domaševičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos. [[1884]] m. baigė [[Šiaulių gimnazija|Šiaulių gimnaziją]], [[1884]]–[[1890]] m. studijavo mediciną [[Kijevas|Kijevo]] universitete, [[1891]]–[[1893]] m. stažavosi [[Sankt Peterburgas|Petrapilyje]].

[[1893]] m. apsigyveno [[Vilnius|Vilniuje]], bendradarbiavo su varpininkais, subūrė socialdemokratų grupę. Nors pats buvo ir ne itin didelis tikintysis, tačiau iš principo [[1895]] m. su [[Povilas Matulionis|P. Matulioniu]] ir [[Donatas Malinauskas|D. Malinausku]] pasiekė, kad katalikams būtų grąžinta Šv. Mykolo bažnyčia, net giedojo jos chore. Jo bute [[1896]] m. [[gegužės 1]] d. įvyko [[Lietuvos socialdemokratų partija|LSDP]] I suvažiavimas.

[[1896]] m. užmezgė ryšius su [[Prūsija|Prūsijos]] lietuvių ir kitų šalių [[socialdemokratai]]s [[Fridrichas Kuršaitis|F. Kuršaičiu]], A. Hertensu, [[Augustas Bebelis|A. Bebeliu]], ieškojo pagalbos išleidžiant LSDP dokumentus. Vokiečiams nepritarus, buvo nuvykęs į [[Londonas|Londoną]], bandė ten steigti spaustuvę, bet, pritrūkęs pinigų, LSDP raštus išspausdino [[Paryžius|Paryžiuje]]. Už politinę veiklą [[1897]] m. 40 dienų kalintas Vilniuje. Provokatoriaus Baranavičiaus išduotas [[1899]] m. [[kovo 12]] d. vėl suimtas kartu su kitais socialdemokratais, 8 mėn. kalėjo [[Vilnius|Vilniuje]], mėnesį [[Petrapilis|Petrapilyje]], o [[1900]] m. ištremtas 4 metams į [[Sibiras|Sibirą]] gyveno [[Omskas|Omske]], [[Karakalinskas|Karakalinske]], [[Semipalatinskas|Semipalatinske]]. Dar [[1899]] m. jam pavyko LSDP ryšius perduoti studentui [[Vladas Sirutavičius|V. Sirutavičiui]].

Dalyvavo [[1905]]–[[1907]] m. [[1905-1907 m. revoliucija|įvykiuose]], [[1905]] m. gruodį teko pasitraukti į [[Tilžė|Tilžę]], ten leido socialdemokratinę literatūrą, redagavo „[[Echo žycia robotniczego]]“, „[[Darbininkų balsas|Darbininkų balsą]]“. Bandė paveikti Vokietijos socialdemokratus, kad tie pripažintų [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] teisę į autonomiją. [[1906]] m. vasarą grįžo į Vilnių ir buvo teisiamas Vileikos byloje. Neįrodžius kaltės išteisintas.

[[1910]] m. įsteigė privačią polikliniką ir ginekologinę ligoninę „Sveikata“ (Gimnazijos g. 4). [[1917]] m. vėl įsitraukė į LSDP veiklą, dalyvavo [[Vilniaus konferencija|Lietuvių konferencijoje]] Vilniuje. [[1918]] m. gruodžio mėn. išrinktas į Vilniaus Darbininkų tarybą, o jos [[gruodžio 15]] d. posėdyje – į Vykdomąjį komitetą. Vėliau suartėjo su [[komunistai]]s. [[1919]] m. buvo jų sveikatos apsaugos liaudies komisaras. [[1919]] m. sausio – balandžio mėn. iš LSDP Vilniaus ir [[Naujoji Vilnia|Naujosios Vilnios]] organizacijų įkūrė vadinamąją Lietuvos komunistų partiją, jai vadovavo. Tačiau ši organizacija nebuvo priimta į Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją (bolševikų), nes, pasak [[Zigmontas Aleksa|Z. Angariečio]], Andrius Domaševičius niekada iki galo netapęs bolševiku. Buvo Naujosios Vilnios darbininkų tarybos pirmininkas. [[1919]] m. [[balandžio 21]] d. lenkams užėmus Vilnių du kartus kalintas. [[1920]] m. paleistas, išvyko į Rusiją.