Dermė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Kokybiniu požiūriu dermės skirstomos į '''anhemitonines''' (t. y. neturinčias pustonių), '''diatonines''' arba '''natūraliąsias''' (sudarytas iš diatoninės dermės garsų), '''chromatines''' (sudarytas iš chromatinės dermės garsų), '''hemiolines''' (turnčias padidintos sekundos - 1½ tono inetrvalų), '''mikrotonines''' (turinčias mažesnių už pustonį intervalų. Šalia minėtų, natūralios raidos keliu susiklosčiusių dermių, XIX-XX profesinėje muzikoje pradėta vartoti ir pačių kompozitorių sukurtos '''dirbtinės dermės''' (M. Glinkos sveikųjų tonų dermė, N. Rimskio-Korsakovo tono-pustonio dermė, O. Messiaeno ribotų transpozicijų dermės, O. Balakusko dodekatonika ir kt.).

 

== Anhemitoninė dermė ==

'''Anhemitoninė dermė''' (gr. ''an...'' - neiginį nurodantis priešdėlis + ''hēmitonion'' - pustonis) - bet kuri dermė, kurios sandaroje nėra pustonio intervalo. Labiausiai žinoma yra anhemitoninė pentatonika (do-re-mi-sol-la-do; la-do-re-mi-sol-la, kt.), dar vadinama „kiniškąja derme“ (būdinga kinų, tibetičių, Vid. Azijos tautų, Subsacharinės Afrikos tautų, airių, vengrų, čiuvašų, mordvių muzikai).

 

 

Dėl savo [[universalumas|universalumo]], [[uniformiškumas|uniformiškumo]], paprastumo, [[transpozicija|transpozicijos]] bei [[moduliacija|moduliacijos]] galimybių diatoninės dermės nuo [[Renesansas|Renesanso]] iki pat [[XIX amžius|XIX a.]] buvo [[Europa|europietiškosios]] muzikos [[Harmonija (muzika)|harmonijos]] pagrindas. Kita vertus, esama netiesioginių [[archeologija|archeologinių]] duomenų, kad diatoninė dermė buvo žinoma kur kas seniau ir išsivystė natūraliai. Spėjama, kad dūdelė, išskobta [[Neandartalietis|neandertaliečio]] prieš 40000 metų ir surasta netoli [[Divje Babe]] buvo suderinta groti diatoniškai. Taip pat manoma, kad daina, užrašyta ant molinės lentelės Sirijoje prieš 3400 metų, taip pat rėmėsi diatonine derme.