Primož Trubar: Skirtumas tarp puslapio versijų

29 baitai pašalinti ,  prieš 12 metų
S
robotas Pridedama: sh:Primož Trubar; smulkūs taisymai
SNo edit summary
S (robotas Pridedama: sh:Primož Trubar; smulkūs taisymai)
[[Vaizdas:Celje Primoz Trubar 002.jpg|thumb|right|200px|Primožo Trubaro paminklas (skulptorius [[Boris Kalinin|Boris Kalinin]]) Celjė]]
'''Primožas Trubaras''' ({{sl|Primož Trubar}}, [[1508]] [[birželio 9]] d. [[Rašica]] – [[1586]] [[birželio 28]] d. [[Derendingenas]], dab. [[Tiubingenas|Tiubingeno]] dalis, [[Vokietija]]) – [[Slovėnija|Slovėnijos]] [[protestantizmas|protestantų]] [[dvasininkas]], [[reformatai|reformatorius]], [[rašytojas]] ir [[vertėjas]].
 
== Biografija ==
Trubaras gimė Raščicoje, [[Didžioji Laška|Didžiosios Laškos]] dailidės ir malūninko Mihos, Turjaškų grafų baudžiauninko, ir motinos Jeri šeimoje. Raščicoje pirmąkart Trubaro pavardė aptinkama [[1428]] metais žemės registrų knygoje. Trubaro laikais gimtasis kraštas Raščica buvo pats svarbiausias ekonominis ir transporto centras visoje Didžiojoje Laškoje. Kaime buvo trylika ūkių ir malūnas. Dėl nuolat aktyvaus atvykstančiųjų srauto kaime buvo kelių mokesčių rinkimų postas. Primožo Trubaro tėvas buvo cecho meistras, bažnyčios vyresnysis, raktininkas, kuris įgaliotas visos bendruomenės prižiūrėjo bažnyčios nuosavybę, taip pat buvo mokesčių rinkėjas, fiksavo Turjaškos muitinės pajamas. Tai rodo, kad jis turėjo būti raštingas. [[1520]] metais tėvas Miha prašė Turjaškos valdytojo leidimo tam, kad jo sūnus Primožas galėtų mokytis dvasininko profesijos. Taigi Primožui buvo dvylika metų, kai jis paliko tėvų namus. Vienerius metus jis mokėsi [[Reka|Rekoje]], po to dvejus [[Zalzburgas|Zalzburge]], kur pragyvenimui užsidirbdavo giedodamas bažnytines giesmes. Nėra išaiškinka dėl kokių priežasčių jis persikėlė iš Zalzburgo į [[Triestas|Triestą]].
 
Trieste Trubaras atsidūrė vyskupo [[Bonomas|Bonomo]] globoje, buvo jo asmeninis patarnautojas, be to, katedroje giedojo kaip bažnytinio choro narys. Bonomas Trubarui paskyrė [[Loka|Lokos]] parapiją prie Zidanos tilto. Jam tuo metu tebuvo vos devyniolika metų. Lokos parapiją Trubaras greitai perleido [[pastorius|pastoriui]], o pats išvyko teologinės tarnystės į Vieną, kur prabuvo dvejus metus. [[1530]] metais vyskupas Bonomas Primožą įšventino į [[kunigas|kunigus]] ir paskyrė [[Laška|Laškos]] vikaru. Čia jis įkvėptas [[Erazmas Roterdamietis|Erazmo Roterdamiečio]] pamokslavo ir žmones supažindino su [[evangelija|evangelijos]] tiesomis. Pamokslai apie naująjį tikėjimą parapijiečiams kėlė nerimą. Užbėgdamas už akių parapijiečių pykčiui ir grasinimams, Trubaras persikėlė į [[Liubliana|Liublianą]], kur tapo katedros pamokslininku. Pamokslaudamas Trubaras rėmėsi šveicarų [[reformatorius|reformatorių]] [[cvinglistas|cvinglistų]] [[Bullingeras|Bullingero]] ir [[Pellicanas|Pellicano]] Šventojo Rašto aiškinimu, gynė Liuterio dogmą. Grafystės valdovas [[1540]] metais Trubarą dėl jo pažiūrų išvijo ir jis vėl atsidūrė Trieste, vyskupo Bonomo globoje, kuris jam paskyrė slovėnų pamokslininko darbo vietą. Bonomas jį sudomino šveicarų reformatoriaus [[Kalvinas|Kalvino]] devizais ir mąstymu. Netrukus Bonomas, padedant Liublianos vyskupui Kacijanarui, pasiekė, kad Trubaras būtų įšventintas į [[kanauninkas|kanauninkus]]. [[1542]] metais Trubaras sugrįžo į Liublianą. Gavo vikaro darbą Šenternėjoje, Dolenskoje, kur tuo metu vyskupavo naujasis vyskupas Urbanas Tekstoras, uolus [[katalikas]]. Trubarui tariamai buvo pavesta įkurti parapijos ūkį, o iš tiesų tik ieškoma pagrindo jį įkalinti. Tą šis laiku pastebėjo ir pasislėpė, paskui 1548 metais pabėgo į [[Niurnbergas|Niurnbergą]] [[Vokietija|Vokietijoje]].
 
== Kūryba ==
 
Vokietijoje, tarpininkaujant predikatui Vidui Dietrichui, gavo antrojo pamokslininko vietą [[Rotenbergas|Rotenberge]], netoli [[Tauberas|Taubero]] ir netrukus vedė Barbarą, Matijo Sitaro iš Kranjos dukterį. Tai buvo metas, kai Trubaras pradėjo planuoti ir įgyvendinti slovėnų raštijos plėtojimo idėją. Jis perėjo į [[Augsburgo konfesija|Augsburgo konfesiją]] ir tapo tikru [[protestantas|protestantu]]. Pradėjo įgyvendinti programą, kaip slovėnus įtraukti į naująjį tikėjimą spausdinto žodžio dėka. Norėdamas įtikti bendruomenės nariams, Trubaras pirmiausia praktiniam poreikiui sudarė [[Katekizmas|„Katekizmą“]] ir [[„Pradžiamokslį“|„Pradžiamokslį“]]. Savo gimtojo krašto Raščicos tarmę, pagrindinę slovėnų kalbos tarmę, vartojo kaip bendrinės kalbos pagrindą. Šią tarmę jis laikė suprantamiausia visiems slovėnams. Abi parengtas knygas Trubaras atidavė spausdinti į Morhorto spaustuvę [[Tiubingenas|Tiubingene]]. Knygos buvo išspausdintos gotikiniu šriftu ir pasirodė tūkstančio kopijų tiražu:
 
• „Abecedarium“ (pradžiamokslis) su „Brenzovo Mažuoju“ katekizmu
• 1550 metais proza parašytas „Katekizmas“su giemėmis ir Flacijavo pamokslas apie tikėjimą. „Katekizmas“ pasirodė vokiška – slovėniška antrašte „Catechismus in der windischen sprach“
„Katekizme“ Trubaras pasirašė kaip „ilyrų patriotas“ ( Philopatridus Illyricus), tačiau spaustuvininkas tam, kad išvengtų galimo persekiojimo, jam suteikė išgalvotą Jernėjaus Škranco iš Sedmograškos vardą. Knygelėje yra keletas aiškinamųjų skyrių apie protestantų mokslą, šešios giesmės, dvi maldos ir pamokslas apie tikėjimą. Trubaras taip siekė išmokyti tėvynainius protestantų tikėjimo ir kartu atitikti protestantiškuosius Dievo garbinimo reikalavimus. „Pradžiamoksliu“ ‒ antrąja aštuonių puslapių knygele, jis norėjo išmokyti tėvynainius skaityti Taigi Trubaras yra laikomas slovėnų literatūros pradininku.
Netrukus po pirmosios knygos pasirodymo Trubaras gavo parapiją [[Kemptenas|Kemptene]], netoli Tirolio sienos. Labai palankiu metu susipažino su [[Petras Povilas Vergerijus|Petru Povilu Vergerijumi]], buvusiu Modruškos ir Kopros vyskupu, kuris tuo metu dirbo Vurtenbergo hercogo Krištofo patarėju. [[1555]] metais padedant Vergerijui ir paklausius jo patarimo [[lotyniškasis šriftas|lotyniškuoju šriftu]] pakartotiniu leidimu išleido pirmąją slovėnišką knygą „Catechismus“ in „Abecedarium“ ( Katekizmą ir Pradžiamokslį). Taip pat išleido Šventojo Mato Evangeliją ir Vergerijaus iš italų kalbos verstą „Pabėgėlių maldą“. Nutraukęs draugystę su Vergerijumi dėl jo noro pasisavinti visų knygų autorystę, Trubaras [[1557]] metais išleido tūkstančio puslapių Naujojo Testamento pirmąją dalį. Knygoje spausdinami Evangelijos vertimai, [[apaštalas|apaštalų]] darbai, taip pat ilga pratarmė apie Liuterio tikėjimo mokymą, [[kalendorius]] (pirmasis Slovėnijoje kalendorius) ir pamokslas. Nepaisant problemų su Vergerijumi, užtariant baronui Ivanui Ungnadui, buvusiam Štajerskos valdytojui, tuo metu įsikūrusiam Urache, netoli Tiubingeno, Trubarui pavyko iš hercogo Krištofo gauti leidimą antrosios Testamento dalies leidybai. [[1560]] metais išleistas Povilo laiškas romėnams. Po dalies Biblijos vertimo Trubaras iš hercogų luomo gavo kvietimą užimti [[superintendentas|superintendento]] vietą Liublianoje. Trubaras labai daug dirbo, netrukus gavo parapiją Urache ir perėmė vadovavimą rengiant [[Biblija|Biblijos]] vertimą. Savarankiškai išleido Švento Povilo laišką korintiečiams ir galams. Parašė vokišką dedikaciją dar vienam katekizmui ir vokiečių kalba išleido Registrą – pranešimą apie savo ankstesnius darbus tam, kad paneigtų priekaištus, jog yra cvinglistas. Šis pranešimas yra pirmoji biografija Slovėnijoje.
 
[[1561]] metais Trubaras sugrįžo į Liublianą, kur buvo iškilmingai ir šiltai priimtas. Čia įkūrė slovėnų protestantų bažnyčią ir pasiekė, kad svarbiuose Slovėnijos regionuose būtų paskirti pamokslininkai. Deja, netrukus susiginčijo su Klombneru, kuris norėjo išspausdinti abejotinos kokybės protestantiškų bažnytinių giesmių rinkinį. Po dviejų mėnesių iš Liublianos sugrįžo į Urachą. Ten dirbo toliau. [[1562]] metais birželį Trubaras į Liublianą sugrįžo jau būdamas superintendentas. Nors ir labai užsiėmęs, toliau rašė vokišką dedikaciją kroatiškai knygai, kurią išleido Ugnadovo institute. Sudarė ir išleido „Cerkveno ordningo“ ([[1564]]) ‒ įsakymus slovėnų bažnyčiai. Šiais įsakymais pasikėsino į šalies kunigaikščio teises, todėl šis vėliau knygą konfiskavo, o Trubarą išvijo. Grįžęs iš Vokietijos, Trubaras dar keletą mėnesių pabuvo [[Laufenas|Laufene]] prie Nekaro, po to visam laikui persikėlė į [[Derendingenas|Derendingeną]], kur kunigavo iki pat mirties. 1566 metais išleido „Ta celi psalter Davidov” , naują „Abecedar“, vokiečių ‒ slovėnų kalba „Ta celi katehismus” ir kitus darbus. [[1567]] metais vėl trumpam sugrįžo į Slovėniją tam, kad iš gyvenančių Liublianoje ir [[Ribnica|Ribnicoje]] vokiečių teologų, kadaise buvusių turkų kalinių, kuo daugiau sužinotų apie Koraną. Po septynerių metų, 1574 ‒ aisiais, baigė savo viso gyvenimo darbą ir išvertė „Novi testament puslednji del”. Paskutinį jo darbą – Liuterio postilės vertimą „Hišne postile”, prabėgus net devyneriems metams po mirties išleido jo sūnus Felicijanas.
 
Trubaras mirė būdamas aštuoniasdešimties Derendingene, čia jis ir palaidotas.
* 1595: Hišna postila, posmrtno izdal sin
 
[[Kategorija: Slovėnijos rašytojai| Trubar, Primož]]
 
[[bs:Primož Trubar]]
[[pt:Primož Trubar]]
[[ru:Трубар, Примож]]
[[sh:Primož Trubar]]
[[sk:Primož Trubar]]
[[sl:Primož Trubar]]
114 932

pakeitimai