Primož Trubar: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S robotas Pridedama: sh:Primož Trubar; smulkūs taisymai |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Celje Primoz Trubar 002.jpg|thumb|right|200px|Primožo Trubaro paminklas (skulptorius [[
'''Primožas Trubaras'''
== Biografija ==
Trubaras gimė
Trieste Trubaras atsidūrė vyskupo [[Bonomas|Bonomo]] globoje, buvo jo asmeninis patarnautojas, be to, katedroje giedojo kaip bažnytinio choro narys. Bonomas Trubarui paskyrė [[Loka|Lokos]] parapiją prie Zidanos tilto. Jam tuo metu tebuvo vos devyniolika metų.
== Kūryba ==
Vokietijoje, tarpininkaujant predikatui Vidui Dietrichui, gavo antrojo pamokslininko vietą [[Rotenbergas|Rotenberge]], netoli [[Tauberas|Taubero]] ir netrukus vedė Barbarą, Matijo Sitaro iš Kranjos dukterį. Tai buvo metas, kai Trubaras pradėjo planuoti ir įgyvendinti slovėnų raštijos plėtojimo idėją. Jis perėjo į [[Augsburgo konfesija|Augsburgo konfesiją]] ir tapo tikru [[protestantas|protestantu]]. Pradėjo įgyvendinti programą, kaip slovėnus įtraukti į naująjį tikėjimą spausdinto žodžio dėka. Norėdamas įtikti bendruomenės nariams, Trubaras pirmiausia praktiniam poreikiui sudarė [[Katekizmas|„Katekizmą“]] ir [[
• „Abecedarium“ (pradžiamokslis) su „Brenzovo Mažuoju“ katekizmu
• 1550 metais proza parašytas „Katekizmas“su giemėmis ir Flacijavo pamokslas apie tikėjimą. „Katekizmas“ pasirodė vokiška – slovėniška antrašte „Catechismus in der windischen sprach“
„Katekizme“ Trubaras pasirašė kaip „ilyrų patriotas“ ( Philopatridus Illyricus), tačiau spaustuvininkas tam, kad išvengtų galimo persekiojimo, jam suteikė išgalvotą Jernėjaus Škranco iš Sedmograškos vardą. Knygelėje yra keletas aiškinamųjų skyrių apie protestantų mokslą, šešios giesmės, dvi maldos ir pamokslas apie tikėjimą. Trubaras taip siekė išmokyti tėvynainius protestantų tikėjimo ir kartu atitikti protestantiškuosius Dievo garbinimo reikalavimus. „Pradžiamoksliu“ ‒ antrąja aštuonių puslapių knygele, jis norėjo išmokyti tėvynainius skaityti Taigi Trubaras yra laikomas slovėnų literatūros pradininku.
Netrukus po pirmosios knygos pasirodymo Trubaras gavo parapiją [[Kemptenas|Kemptene]], netoli Tirolio sienos. Labai palankiu metu susipažino su [[Petras Povilas Vergerijus|Petru Povilu Vergerijumi]], buvusiu Modruškos ir Kopros vyskupu, kuris tuo metu dirbo Vurtenbergo hercogo Krištofo patarėju. [[1555]] metais padedant Vergerijui ir paklausius jo patarimo [[lotyniškasis šriftas|lotyniškuoju šriftu]] pakartotiniu leidimu išleido pirmąją slovėnišką knygą „Catechismus“ in „Abecedarium“ ( Katekizmą ir Pradžiamokslį). Taip pat išleido Šventojo Mato Evangeliją ir Vergerijaus iš italų kalbos verstą „Pabėgėlių maldą“. Nutraukęs draugystę su Vergerijumi dėl jo noro pasisavinti visų knygų autorystę, Trubaras [[1557]] metais išleido tūkstančio puslapių Naujojo Testamento pirmąją dalį. Knygoje spausdinami Evangelijos vertimai, [[apaštalas|apaštalų]] darbai, taip pat ilga pratarmė apie Liuterio tikėjimo mokymą, [[kalendorius]] (pirmasis Slovėnijoje kalendorius) ir pamokslas. Nepaisant problemų su Vergerijumi, užtariant baronui Ivanui Ungnadui, buvusiam Štajerskos valdytojui, tuo metu įsikūrusiam Urache, netoli Tiubingeno, Trubarui pavyko iš hercogo Krištofo gauti leidimą antrosios Testamento dalies leidybai. [[1560]] metais išleistas Povilo laiškas romėnams. Po dalies Biblijos vertimo
[[1561]] metais Trubaras sugrįžo į Liublianą, kur buvo iškilmingai ir šiltai priimtas. Čia įkūrė slovėnų protestantų bažnyčią ir pasiekė, kad svarbiuose Slovėnijos regionuose būtų paskirti pamokslininkai. Deja, netrukus susiginčijo su Klombneru, kuris norėjo išspausdinti abejotinos kokybės protestantiškų bažnytinių giesmių rinkinį. Po dviejų mėnesių iš Liublianos sugrįžo į Urachą. Ten dirbo toliau. [[1562]] metais birželį Trubaras į Liublianą sugrįžo jau būdamas superintendentas. Nors ir labai užsiėmęs, toliau rašė vokišką dedikaciją kroatiškai knygai, kurią išleido Ugnadovo institute. Sudarė ir išleido „Cerkveno ordningo“ ([[1564]]) ‒ įsakymus slovėnų bažnyčiai. Šiais įsakymais pasikėsino į šalies kunigaikščio teises, todėl šis vėliau knygą konfiskavo, o Trubarą išvijo. Grįžęs iš Vokietijos, Trubaras dar keletą mėnesių pabuvo [[Laufenas|Laufene]] prie Nekaro, po to visam laikui persikėlė į [[Derendingenas|Derendingeną]], kur kunigavo iki pat mirties. 1566 metais išleido „Ta celi psalter Davidov” , naują „Abecedar“, vokiečių ‒ slovėnų kalba „Ta celi katehismus” ir kitus darbus. [[1567]] metais vėl trumpam sugrįžo į Slovėniją tam, kad iš gyvenančių Liublianoje ir [[Ribnica|Ribnicoje]] vokiečių teologų, kadaise buvusių turkų kalinių, kuo daugiau sužinotų apie Koraną. Po septynerių metų, 1574 ‒ aisiais, baigė savo viso gyvenimo darbą ir išvertė „Novi testament puslednji del”. Paskutinį jo darbą – Liuterio postilės vertimą „Hišne postile”, prabėgus net devyneriems metams po mirties išleido jo sūnus Felicijanas.
Trubaras mirė būdamas aštuoniasdešimties Derendingene, čia jis ir palaidotas.
Eilutė 46:
* 1595: Hišna postila, posmrtno izdal sin
[[Kategorija:
[[bs:Primož Trubar]]
Eilutė 64:
[[pt:Primož Trubar]]
[[ru:Трубар, Примож]]
[[sh:Primož Trubar]]
[[sk:Primož Trubar]]
[[sl:Primož Trubar]]
|