Lietuvos miestas: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 11 metų
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikotarpiu tikraisiais miestais Lietuvoje galima vadinti tik [[savivalda|savivaldos]] teises turėjusias gyvenvietes, kuriose funkcionavo jų rangą atitikusi administracinė struktūra – [[magistratas]]. Tačiau miestais buvo vadinamos ir tos gyvenvietės, kurios, neturėdamos teisinio pagrindo, vykdė valstybės požiūriu panašias funkcijas ([[Panevėžys]] ir [[Ukmergė]] buvo [[pavietas|pavieto]] centrai), ir tos, kurios formaliai turėjo savivaldą ir galėjo naudotis jos teisėmis, bet praktiškai to nesugebėjo daryti: dėl to jos menkai vykdė miestams būdingas ūkines funkcijas ir šiuo požiūriu gal net buvo mažiau reikšmingos už didesnius miestelius. Miesto požymis buvo tam tikro masto [[prekyba]] ir specializuoti [[amatai]]. Iš pradžių miestai tvarkėsi pagal [[paprotinė teisė|paprotinę teisę]], o nuo XIV a. – XV a. sandūros – pagal jiems suteiktas Magdeburgo (dažniausiai), kai kada – [[Kulmo teisė|Kulmo teises]] ([[Varniai]]).
 
Pirmasis dab. Lietuvoje savivaldos teises [[1254]] m. ar [[1258]] m. gavo Livonijos ordino įkurtas Memelis (Memelburgas, dab. Klaipėda), o tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje [[1387]] m. – Vilnius. [[1390]] m. Magdeburgo teisės buvo suteiktos [[Lietuvos Brasta]]i (dab. Brestas), [[1391]] m. – Gardinui.
 
Tolesnė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestų raida skirstytina į 3 pagrindinius etapus: nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio, nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. pabaigos.
22 902

pakeitimai