Lietuvos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas - buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas [[Seimas|Seimo]] ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas ''liberum veto''. Šios reformos nepatiko Rusijai ir [[Prūsija|Prūsijai]]i, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar [[1764]] m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. [[1767]] m. susikūrė Rusijos remiama [[Radomo konfederacija]], kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. [[1768]] m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė [[Prancūzija]] ir netiesiogiai - [[Turkija]].

Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. [[1939]] m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro [[Juozas Urbšys|Juozo Urbšio]] susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru [[Joachimu von Ribbentrop|Joachimu von Ribbentropu]]u buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.