Lietuvių tautinis sąjūdis: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
wz prastinimas
S
S (wz prastinimas)
 
Lietuvių tautinis sąjūdis [[1883]]-[[1896]] m. telkėsi pirmiausia apie nelegalius periodinius leidinius, kurie atsirado priešinantis [[Spaudos draudimas|spaudos draudimui]]. Pirmasis iš jų buvo "Aušra"([[1883]]-[[1886]]), kuri daug rašė Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos temomis, propagavo tautinį sąmoningumą. "Aušra" buvo mėnesinis žurnalas, leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, kurio apie trečdalis buvo platinamas prenumeratoriams. "Aušros" idėjas pratęsė "Varpas"([[1889]]-[[1905]]), kuris buvo skirtas pirmiausia inteligentams. Jame dominavo liberalios-demokratinės pažiūros, kur kas ryškiau nei "Aušroje" pasisakyta prieš carinės patvaldystės režimą. Norėdami pasiekti liaudį varpininkai pradėjo leisti "Ūkininką"([[1890]]-[[1905]]), kurio tiražas siekė iki 2000 egzempliorių. Varpininkai, skirtingai nuo "Aušros" bendradarbių, vadintų aušrininkais, jau turėjo organizacinę struktūrą. [[1889]] m. vykęs lietuvių inteligentų susirinkimas Suvalkijoje išrinko varpininkų komitetą, kuris vėliau veikė pastoviai ir rūpinosi grupuotės veikla ir spaudos leidimu. Nelegalios spaudos sąlygomis visi "Varpo" straipsniai pasirašinėti slapyvardžiais arba iš viso nepasirašyti. Pagal nustatytus slapyvardžius žinoma, kad "Varpe" bendradarbiavo ne mažiau kaip 91 autorius. "Varpas" bei "Ūkininkas" atstovavo lietuvių tautinio sąjūdžio liberaliąją srovę. Konservatyvioji-katalikiškoji srovė nuo [[1890]] m. leido savo spaudą. Žymiausi šios srovės leidiniai buvo "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga"([[1890]]-[[1896]]) ir "Tėvynės Sargas"([[1896]]-[[1904]]), kurio tiražas taip pat siekė 2000 egzempliorių.
Reikšmingiausia lietuvių tautinio sąjūdžio sėkmės sąlyga buvo liaudies įsijungimas, sąjūdžio peraugimas į masinio judėjimo stadiją. Ypač aktyviai lietuvių valstiečiai dalyvavo [[knygnešystė|knygnešystės]]s, t.y., lotyniškais rašmenimis spausdintos spaudos nelegalaus platinimo veikloje Lietuvoje. Veikė ne tik pavieniai knygnešiai, o ir jų organizacijos. Pirmąją knygnešių organizaciją, kaip ir patį lietuviškos spaudos kelią iš Prūsijos, suplanavo ir sukūrė [[Motiejus Valančius]]. O bene didžiausios ir plačiausiais veiklos mastais pasižymėjusios nelegalios spaudos platinimo draugijos "Sietynas"(veikė nuo [[1894]] m.) vadovais buvo paprasti valstiečiai. Draugijos nariai pagal gyvenamąją vietą būrėsi į 8 kuopeles. Marijampolėje ir jos apylinkėse veikė centrinė kuopelė. Augant tautinei valstiečių savimonei kūrėsi pirmosios valstiečių bibliotekėlės. Vien iš carinės valdžios susektų yra žinomos 38 tokios bibliotekėlės [[1894]]-[[1904]] m., turėjusios 1178 lietuviškus leidinius. Plito ir slaptos lietuviškos mokyklos. Vien carinės valdžios susektų [[1883]]-[[1904]] m. buvo 130, kuriose mokėsi 1136 mokiniai. Net ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo, kultūrinės priespaudos metais lietuviai tautinio sąjūdžio dėka XIX a. pabaigoje buvo viena iš raštingiausių Rusijos imperijos tautų, nusileisdami tik estams ir latviams.
 
 
174 866

pakeitimai