Niutono dėsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

46 pridėti baitai ,  prieš 11 metų
vektoriai
(vektoriai)
Anglų fizikas [[Izaokas Niutonas]] XVII a. suformulavo tris dėsnius, kuriais remiasi visa [[klasikinė mechanika]]. Šie dėsniai vėliau buvo pavadinti jo vardu.
 
Šiame straipsnyje ''m'' žymima kūno inercinė [[masė]], '''v''' – kūno [[greitis]], '''a''' – kūno įgytas [[pagreitis]], '''F''' – kūną paveikusi (arba ir toliau tebeveikianti) [[jėga]], '''p''' – [[judesio kiekis]].
 
== Trumpesnės ir aiškesnis niutono dėsnių formuluotės pagal rusų k. autorių vertimą ==
'''Pirmasis Niutono dėsnis:''' egzistuoja tokios atskaitos sistemos, kuriose kūnas yra rimties būsenos arba juda tolygiai ir tiesiaeigiškai, jei jį veikiančių jėgų atstojamoji lygi nuliui.
 
'''Antrasis Niutono dėsnis:''' kūno įgyjamas pagreitis yra tiesiogiai proporcingas kūną veikiančių jėgų atstojamąjai ir atvirkščiai proporcingas kūno masei. '''F'''=mam'''a'''
 
'''Trečiasis Niutono dėsnis:''' dviejų kūnų sąveikos jėgos yra lygaus dydžio ir priešingų krypčių. '''F'''<sub>1''</sub>=-F''2''F'''<sub>2</sub>
 
== Pirmasis Niutono dėsnis ==
'''Inercijos''' ('''pirmasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''jei kūno nepaveikia išorinės jėgos (arba jų poveikiai atsveria vienas kitą, t. y. kompensuojasi), tai kūnas išlaiko turėtą greitį (arba rimtį, jei greičio neturėjo)'':
 
: <math>\vecmathbf{F} = \mathbf{0} \; \Rightarrow \; \vecmathbf{a} = \mathbf{0}, \; \vecmathbf{v} = const.</math>
 
Tai reiškia, kad jeigu pavyktų sukurti aplinką, kurioje neveiktų absoliučiai jokios jėgos, kūnas visą amžinybę nesustodamas judėtų (arba išlaikytų rimtį). Taigi tobulomis sąlygomis judėjimui palaikyti nereikalinga energija.
'''Poveikio''' ('''antrasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''inercinėje atskaitos sistemoje kūno [[Judesio kiekis|judesio kiekio]] kitimo sparta yra proporcinga veikiančiai [[Jėga|jėgai]]'':
: <math> \vecmathbf{F} = \frac{ \mathsf{d} \vecmathbf{p} }{ \mathsf{d} tdt} </math>
 
Dydžių vienetų apibrėžimai parinkti taip, kad proporcingumo koeficiento čia nereikėtų. Kai judėjimo greitis pakankamai mažas, kūno [[Masė|masę]] galime laikyti pastovia ir pasinaudodami diferenciavimo taisyklėmis gauti:
 
: <math> \vecmathbf{F} = \frac{ m \; \mathsffrac{d} \vecmathbf{v} }{ \mathsf{d} tdt} = m \vecmathbf{a} </math>
 
nes <math> \vecmathbf{p} = m \vecmathbf{v} </math>. Iš čia gauname kitą, dažniausiai naudojamą dėsnio formuluotę:
 
: <math>\vecmathbf{a} = \frac{\vecmathbf{F}}{m}</math>
 
Vis dėlto ši lygtis bendru atveju nėra teisinga – ją galime naudoti tada, kai judėjimo greičiai yra daug mažesni už [[Šviesos greitis|šviesos greitį]].
'''Veiksmo ir atoveikio''' ('''trečiasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga'':
 
: <math>\vecmathbf{F}_{12} = -\vecmathbf{F}_{21} \,\!</math>
 
Minusas prieš antrąją jėgą rodo, kad ji priešingos krypties nei pirmoji; tačiau tarp jų esantis lygybės ženklas reiškia, kad jėgų moduliai lygūs. Paradoksalu, bet kokia jėga [[Žemė]] traukia nuo obels krentantį obuolį, tokia pat jėga ir obuolys traukia Žemę į save. Tačiau pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai obuolio suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji net praktiškai nepajuda iš vietos, o obuolio masė tokia maža, kad jis dėl tos pat jėgos nukrinta.
487

pakeitimai