Niutono dėsniai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VolkovBot (aptarimas | indėlis)
Mithrandir (aptarimas | indėlis)
vektoriai
Eilutė 1:
Anglų fizikas [[Izaokas Niutonas]] XVII a. suformulavo tris dėsnius, kuriais remiasi visa [[klasikinė mechanika]]. Šie dėsniai vėliau buvo pavadinti jo vardu.
 
Šiame straipsnyje ''m'' žymima kūno inercinė [[masė]], '''v''' – kūno [[greitis]], '''a''' – kūno įgytas [[pagreitis]], '''F''' – kūną paveikusi (arba ir toliau tebeveikianti) [[jėga]], '''p''' – [[judesio kiekis]].
 
== Trumpesnės ir aiškesnis niutono dėsnių formuluotės pagal rusų k. autorių vertimą ==
'''Pirmasis Niutono dėsnis:''' egzistuoja tokios atskaitos sistemos, kuriose kūnas yra rimties būsenos arba juda tolygiai ir tiesiaeigiškai, jei jį veikiančių jėgų atstojamoji lygi nuliui.
 
'''Antrasis Niutono dėsnis:''' kūno įgyjamas pagreitis yra tiesiogiai proporcingas kūną veikiančių jėgų atstojamąjai ir atvirkščiai proporcingas kūno masei. '''F'''=mam'''a'''
 
'''Trečiasis Niutono dėsnis:''' dviejų kūnų sąveikos jėgos yra lygaus dydžio ir priešingų krypčių. '''F'''<sub>1''</sub>=-F''2''F'''<sub>2</sub>
 
== Pirmasis Niutono dėsnis ==
Eilutė 14:
'''Inercijos''' ('''pirmasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''jei kūno nepaveikia išorinės jėgos (arba jų poveikiai atsveria vienas kitą, t. y. kompensuojasi), tai kūnas išlaiko turėtą greitį (arba rimtį, jei greičio neturėjo)'':
 
: <math>\vecmathbf{F} = \mathbf{0} \; \Rightarrow \; \vecmathbf{a} = \mathbf{0}, \; \vecmathbf{v} = const.</math>
 
Tai reiškia, kad jeigu pavyktų sukurti aplinką, kurioje neveiktų absoliučiai jokios jėgos, kūnas visą amžinybę nesustodamas judėtų (arba išlaikytų rimtį). Taigi tobulomis sąlygomis judėjimui palaikyti nereikalinga energija.
Eilutė 23:
'''Poveikio''' ('''antrasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''inercinėje atskaitos sistemoje kūno [[Judesio kiekis|judesio kiekio]] kitimo sparta yra proporcinga veikiančiai [[Jėga|jėgai]]'':
: <math> \vecmathbf{F} = \frac{ \mathsf{d} \vecmathbf{p} }{ \mathsf{d} tdt} </math>
 
Dydžių vienetų apibrėžimai parinkti taip, kad proporcingumo koeficiento čia nereikėtų. Kai judėjimo greitis pakankamai mažas, kūno [[Masė|masę]] galime laikyti pastovia ir pasinaudodami diferenciavimo taisyklėmis gauti:
 
: <math> \vecmathbf{F} = \frac{ m \; \mathsffrac{d} \vecmathbf{v} }{ \mathsf{d} tdt} = m \vecmathbf{a} </math>
 
nes <math> \vecmathbf{p} = m \vecmathbf{v} </math>. Iš čia gauname kitą, dažniausiai naudojamą dėsnio formuluotę:
 
: <math>\vecmathbf{a} = \frac{\vecmathbf{F}}{m}</math>
 
Vis dėlto ši lygtis bendru atveju nėra teisinga – ją galime naudoti tada, kai judėjimo greičiai yra daug mažesni už [[Šviesos greitis|šviesos greitį]].
Eilutė 42:
'''Veiksmo ir atoveikio''' ('''trečiasis Niutono''') '''dėsnis''' teigia: ''jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga'':
 
: <math>\vecmathbf{F}_{12} = -\vecmathbf{F}_{21} \,\!</math>
 
Minusas prieš antrąją jėgą rodo, kad ji priešingos krypties nei pirmoji; tačiau tarp jų esantis lygybės ženklas reiškia, kad jėgų moduliai lygūs. Paradoksalu, bet kokia jėga [[Žemė]] traukia nuo obels krentantį obuolį, tokia pat jėga ir obuolys traukia Žemę į save. Tačiau pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai obuolio suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji net praktiškai nepajuda iš vietos, o obuolio masė tokia maža, kad jis dėl tos pat jėgos nukrinta.