Vandens atmintis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: es:Memoria del agua |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 11:
| accessdate = 2007-06-05
| doi = 10.1038/333816a0
|format=PDF}}</ref> Vandens atminties idėją 1988 m. iškėlė [[prancūzai|prancūzų]] [[imunologija|imunologas]] Jacques Benveniste, norėdamas paaiškinti tariamą [[homeopatija|homeopatinių]] vaistų terapinį poveikį, nes homeopatinių vaistų gamyboje veiklioji medžiaga yra taip smarkiai atskiedžiama, kad galutiniame produkte paprastai nebelieka nei vienos jos [[molekulė]]s.<ref>http://altmed.creighton.edu/Homeopathy/philosophy/dilution.htm</ref><ref>http://www.sciencedirect.com/science?_ob=ArticleURL&_udi=B6T1K-4H3JJ4X-2&_user=10&_rdoc=1&_fmt=&_orig=search&_sort=d&_docanchor=&view=c&_acct=C000050221&_version=1&_urlVersion=0&_userid=10&md5=3ee56207d1713cd94ae6fb4c86e3d8ef</ref>
Nors kai kurie tyrimai, tarp jų ir atlikti pačio Benveniste, remia tokio efekto egzistavimą, identiškų dvigubai aklų tyrimų (kai nei tiriamieji, nei tiriantieji nežino, kas priklauso kontrolinei grupei, o kas iš tiesų vartoja tiriamąją medžiagą) rezultatai buvo priešingi ir neigė Benveniste tvirtinimus apie vandens atminties egzistavimą. Vėlesni bandymai aptikti vandens atminties efektą atkartojant Benveniste eksperimentus taip pat buvo nesėkmingi. Apskritai, vandens atminties koncepcijai mokslinė bendruomenė nepritaria.<ref>{{cite journal | author = P. Ball | title = Here lies one whose name is writ in water | journal = [[Nature]] | date = 8 August 2007 | doi = 10.1038/news070806-6 | url = http://www.nature.com/news/2007/070806/full/news070806-6.html}}</ref> 2005 m. išleistas [[vandenilinis ryšys|vandenilinio ryšio]] vandenyje tyrimas parodė, kad struktūros, kurios, manoma, turėtų būti atsakingos už vandens atmintį, išsilaiko tik labai mažą sekundės dalį.<ref name="cowan">{{cite journal |author=Cowan ML, Bruner BD, Huse N, ''et al.'' |title=Ultrafast memory loss and energy redistribution in the hydrogen bond network of liquid H<sub>2</sub>O |journal=Nature |volume=434 |issue=7030 |pages=199–202 |year=2005 |pmid=15758995 |doi=10.1038/nature03383}}</ref>
== ''Nature'' kontroversija ==
Jacques Benveniste ir jo komanda Prancūzų Nacionaliniame Sveikatos ir Medicininių Tyrimų Institute (ISERM) skiedė gydančius [[antikūnai|antikūnus]] taip smarkiai, kad tikimybė, jog liks nors viena tos medžiagos molekulė, buvo labai maža. Nepaisant to, jie pranešė, kad žmogaus kūnas reagavo į atskiestą tirpalą taip, lyg tai būtų buvusi pradinė medžiaga.
Benveniste pateikė savo tyrimus žymaus mokslo žurnalo ''Nature'' redakcijai. Nors tyrimuose tuo metu nebuvo rasta jokių metodologinių klaidų, ''Nature'' redakcija bijojo, kad tokio straipsnio publikavimas paskatintų žmones tikėti homeopatija, net jei tyrimų rezultatų nebūtų įmanoma pakartoti. Taip pat buvo nerimaujama, kad tyrimai yra tiesiog neteisingi, nes jų išvados prieštaravo žinomiems fizikos ir chemijos dėsniams. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas: straipsnis buvo publikuotas, bet šalia jo buvo redakcijos žinutė pavadinta „Yra svarių priežasčių, kodėl protingi žmonės kol kas turėtų susilaikyti nuo sprendimo, ar patikėti šiuo straipsniu“, kuriame buvo išdėstyti kai kurie fundamentalūs fizikos ir chemijos dėsniai, kuriuos vandens atmintis paneigtų.<ref name=NatureEditorial /> Be to, ''Nature'' redaktorius John Maddox pareikalavo, kad eksperimentai būtų pakartoti prižiūrint parinktų stebėtojų grupei, kurią be Maddox sudarė žymus paranormalių reiškinių skeptikas [[James Randi]] ir
Pirmoje prižiūrimų eksperimentų serijoje buvo kartojama originalių, prieš publikaciją darytų eksperimentų eiga. Rezultatai gan artimai atitiko prieš tai darytų eksperimentų rezultatus ir rodė vandens atminties egzistavimą. Bet Maddox pastebėjo, kad eksperimentatoriai procedūrų metu žinojo, kurie mėginiai iš pradžių buvo su antikūnais, o kurie ne. Antra eksperimentų serija buvo dvigubai akla - ne tik gaunantys vaistus, bet ir juos gaminantys bei duodantys nežinojo, kurie mėginiai buvo pagaminti pagal vandens atmintimi paremtą procedūrą, o kurie buvo kontroliniai. Stebėtojų komanda labai griežtai prižiūrėjo, kad nebūtų apeitos sąlygos. Šį kartą rezultatai vandens atminties egzistavimą neigė.
Po šios eksperimentų serijos Nature išspausdino apie tai straipsnį
| journal = Nature
| title = "High-dilution" experiments a delusion
Eilutė 33:
| accessdate = 2007-06-05
| doi = 10.1038/334287a0
|format=PDF}}</ref> Nepaisant to, niekas neįtarė apgavystės. Iš pradžių Maddox spėjo, kad kažkas laboratorijoje „Benvenistui darė išdaigas“, bet vėliau patikėjo laboratorijos darbuotojų tikėjimu vandens atminties teorija. Vis dėlto, jis iškėlė faktą, kad
Vėliau Benveniste skundėsi stebėtojų komandos elgesiu, bet, pasak Maddox, viskas vyko pagal iš anksto nustatytas sąlygas, o netikėti pradinių tyrimų rezultatai tikriausiai buvo dėl [[Tyrėjo tikėjimosi efektas|tyrėjo tikėjimosi efekto]]. Nepaisant viso to, Benveniste pradiniai eksperimentai vis tiek buvo naudojami kaip įrodymas, kad homeopatija veikia. Francis Beauvais, vienas iš Benveniste bendraautorių, vėliau teigė, kad neakli eksperimentai paprastai rodydavo „teisingus“ rezultatus, ir įtarė, kad dvigubai akluose eksperimentuose dalis kontrolinių mėginių iš tikro buvo aktyvūs, o dalis tariamai aktyvių mėginių - be biologinio efekto.<ref>[http://www.sciencedirect.com/science?_ob=ArticleURL&_udi=B6WXX-4RJXWNR-D&_user=10&_coverDate=01%2F31%2F2008&_rdoc=12&_fmt=full&_orig=browse&_srch=doc-info(%23toc%237170%232008%23999029998%23678364%23FLA%23display%23Volume)&_cdi=7170&_sort=d&_docanchor=&_ct=26&_acct=C000050221&_version=1&_urlVersion=0&_userid=10&md5=075658aa100e80c6756d88574a4d38bd Memory of water and blinding], Francis Beauvais, ''Homeopathy'', 97(1):41-42, January 2008.</ref>
Eilutė 61:
Brian Josephson metė iššūkį [[Amerikos Fizikų Asociacija]]i (APS), kad įrodys vandens atminties efektą sutartomis sąlygomis, pakartodamas Benveniste eksperimentus. Asociacija sutiko ir pasiūlė apmokėti eksperimentų išlaidas. Eksperimentai turėjo būti dvigubai akli ir buvo ruošiamasi tikrinti, ar įmanoma homeopatiškai atskiesto vandens savybes persiųsti internetu.<ref>Leon Jaroff, [http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,991004,00.html Homeopathic E-Mail], ''Time Magazine'', May. 17, 1999]</ref> Išgirdęs apie tai, Randis už įrodymą pasiūlė savo seniai įsteigtą 1 milijono dolerių prizą už bet kokio paranormalaus reiškinio įrodymą sutartomis sąlygomis. Nepaisant to, APS taip ir nesulaukė konkretaus vandens atminties šalininkų pasiūlymo ir žadėti eksperimentai taip ir liko neatlikti.<ref>James Randi, [http://www.randi.org/jr/01-26-2001.html Computer problems, a Nobel Laureate reneges, more magnetic shoes, the metric system, and ...], ''Commentary'', January 26, 2001</ref>
2000 m. buvo atliktas nepriklausomas efekto persiuntimo dideliais nuotoliais eksperimentas, kurį finansavo [[Jungtinių Valstijų Gynybos departamentas]]. Naudojant tuos pačius prietaisus kaip Benveniste komanda, nebuvo rastas joks vandens atminties
| journal = FASEB Journal
| title = Can specific biological signals be digitized?
Eilutė 97:
| publisher = Birkhäuser Verlag (part of [[Boiron]])
| doi = 10.1007/BF01928175
}}</ref> 1999 m. profesoriaus Madeleine Ennis vadovaujama komanda teigė, kad sėkmingai pakartojo Benveniste eksperimentus.<ref name="ennis">{{ cite journal
| journal = Inflammation Research
| title = Inhibition of human basophil degranulation by successive histamine dilutions: Results of a European multi-centre trial
| |||