John Locke: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 37:
== Džono Loko filosofija ==
Dž. Lokui svarbiausia yra filosofijos pažinimo teorija, jai jis skyrė daugiausiai dėmesio. Pagrindinis Džono Loko veikalas yra „An Essay concerning Human Understanding“ jame filosofas norėjo ištirti žmogiškojo pažinimo kilmę ir išdėstyti įtakingą racionalizmo kritiką. Jo nuomone, pažinimas remiasi patyrimu. Tai buvo priešinga racionalisto R. Dekarto įgimtų idėjų teorijai. Lokas teigė, kad jei egzistuotų įgimtos idėjos, tai visi objektai, atstovaujantys Dievą, o ir Jis pats, būtų suprantami vienodai. Tačiau taip nėra. Lokas teigė, kad žmogus kūdikystėje yra tarytum švari lenta (lot. tabula rasa) ir tik ilgainiui, per patyrimą, jis pažįsta pasaulį, yra aplinkos formuojamas. Žmogus gimsta nei geras, nei blogas. Kad nuo mažumės būtų įdiegta protinga mintis daug dėmesio turi būti skiriama auklėjimui. Protas – švietėjų autoritetas. Jie buvo įsitikinę, kad pamokymais ir propaganda galima priartinti proto karalystę. Lokui pasaulis pažįstamas per jusles. Žmogaus sąmonė yra tūriška – turi turinį ir formą. Tai yra erdvė, į kurią patenka duomenys apie išorinius daiktus. Jos ribos yra žmogaus kūno ribos, o turinys – kūne esanti ir kūno juslių signalus apie išorinį pasaulį priimanti ir apdorojanti gyvastis – siela. Todėl reikia skirti du patyrimo aspektus: išorinį patyrimą, kuris remiasi daiktų juslinėmis pagavomis, ir vidinį patyrimą, kurio pagrindas yra mūsų „AŠ“ būsenos ir veiksmai: tikėjimas, abejojimas, mąstymas, kentėjimas.
Pažinimo proceso metu siela gali būti orientuota ir į išorę, ir į save. Juslinis pažinimas vadinamas sensacija (lot. sensation), o vidinių psichinių procesų pažinimas vadinamas refleksija (lot. reflection). Abiejų rūšių duomenys yra pirminiai mūsų pažinimo elementai, paprastosios, nesudėtingosios idėjos. Iš jų siela, savo vidinių būsenų ir veiksmų pagrindu, gali kurti sudėtingąsias idėjas arba proto idėjas. Šios idėjos, pasiekusios protą ir jo apdorotos, gali būti jungiamos į trijų rūšių sudėtingus sambūrius (modus, substancijas ir santykius). Tačiau protas pats savaime yra funkcinis, jis neprideda idėjoms jokio turinio. Pasak Loko, vidinė įžvalga yra menkesnė už juslinę pagavą, nes be juslinių pagavų siela neturėtų kuo operuoti, nekiltų jokių naujų idėjų. Būtent pirminiame pažinimo lygmenyje Lokas atrado labai įdomių dalykų. Jis teigė, kad daiktai yra tuo pačiu metu tokie, kokie jie yra savaime (pirminės arba objektyviosios savybės), ir tokie, kokie jie mums atrodo (antrinės arba subjektyviosios savybės). Pirminės savybės priklauso patiems daiktams tai jų forma, dydis, judėjimas. Tuo tarpu antrinės savybės yra daiktų savybės mumyse: spalva, kvapas, skonis, garsas. Jos reiškia daikto objektyvumą, bet daikto objektyvumą mums asmeniškai. Sąmonei pasaulio pažinimui svarbesnės yra antrinės idėjos, tačiau pirminės idėjos svarbesnės pažinimo rezultatų atsiradimui. Pirminės idėjos tarsi suskirsto antrines, priskiria joms tam tikras formas ir taip padeda iš pirminių idėjų kurti sudėtingas antrines. Jų gamyba išryškina visiškai naują pažinimo proceso momentą: pažinimo produktus žmogus kuria pats. Dž. Lokas dar ne iki galo išplėtoja šią atrastąją „sukurto pasaulio vaizdo“ teoriją, bet visiškai netrukus Imanuelis Kantas ne tik suvokia, bet ir savąja pažinimo teorija ją išreiškia ir išplėtoja: visos idėjos yra žmogaus sukurtos, pasaulis pažinime netapatus pasauliui, kurį norėta pažinti – pažinimas tėra žmogaus nusipieštas pasaulio vaizdas. Kadangi sąmonės sukurtas vaizdas gali skirtis nuo realybės, jį reikia nuolat tikrinti, taisyti, tikslinti.
Jei jau gamtos pasaulis toks nepastovus, reikia numanyti, kaip stipriai keičiasi visuomenės gyvenimas ir poreikiai. Anot Dž. Loko, visuomenėje turi egzistuoti tokie įstatymai, kurie leistų jaustis gerai kiekvienam individui atskirai ir visiems kartu. Loko manymu, kiekvienoje visuomenėje egzistuoja elgesio normos, atėjusios dar ir iš pirmykštės visuomenės. Šios normos saugomos ir sukūrus valstybę, nes jos saugo ir tvarko ir tas gyvenimo sritis, kurių nepasiekia įstatymai. Valstybė atsiranda, kai atsiranda nuosavybė ir poreikis greitai ir veiksmingai reguliuoti daugybės žmonių santykius. Reikia veiksmingos taisyklių sistemos, nustatančios kaip turi elgtis nuosavybės turėtojai, ir galią turinčios institucijos, užtikrinančios tų taisyklių laikymąsi. Gyvenimo visuomenėje principai ir nuostatos priimami bendra visuomenėje gyvenančių žmonių sutartimi. Taigi jei tokie nuostatai pasidaro nebepriimtini, gali būti keičiami. Labai svarbi visuomenės funkcionavimui sąlyga yra atskirta įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžios. Anglijoje įstatymų leidžiamoji valdžia buvo suteikta parlamentui, atstovaujančiam žemiesiems ir aukštiesiems visuomenės sluoksniams, tuo tarpu įstatymų vykdomoji valdžia buvo sutelkta karaliaus rankose. Jei įstatymų leidžiamoji valdžia uzurpuoja kitų teises, ji gali būti pašalinta. Įstatymų vykdomoji valdžia turi paklusti įstatymų leidžiamajai valdžiai, tačiau gali daryti jai įtaką, todėl įstatymų leidžiamoji valdžia netampa absoliuti. Labai svarbu tai, kad Loko nuomone, valstybei perduodamos labai konkrečios galios ir ji niekaip negali pažeisti prigimtinių individo teisių gyventi, naudotis nuosavybe ir būti laisvam bei lygiam su kitais asmenimis. Reikėtų pabrėžti, kad Įstatymu laikomas tik toks įstatymas, kuris protingai būtybei nurodo elgesio būdą, atitinkantį jo interesus ir nepažeidžiantį bendros gerovės. Įstatymų turi laikytis visos institucijos be išimties. Tai pagrindinė priemonė apsaugoti individo laisvę nuo kitų asmenų despotiškos valdžios. Dž. Loko valstybės teorija padarė įtaką kitų Europos valstybių formavimuisi: Monteskjė perkurta teorija stipriai paveikė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos brandą, taip pat turėjo įtakos JAV valstybės sistemos susiformavime. Pats Lokas neišskiria nė vienos valdymo formos kaip absoliučiai geriausios, nes kiekvienai jų egzistuoja grėsmė virsti tironija.
== Bibliografija ==
| |||