Georg Wilhelm Friedrich Hegel: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Hegelio filosofija''' yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.

 

Jo sumodeliuota sistema apima absoliučiai viską. Hegelio tikrovė yra apimta '''absoliučios dvasios'''. Viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje dvasioje. [[Žmogus]] yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus. Be to, jis kalba apie [[Menas|meną]] bei grožio suvokimą – suvokęs meną atskleidi absoliučią dvasią. Sąvoka dvasia yra pasaulio sistemos raktas, tinkamas bet kokioms durims. Dvasia nėra nei įprastas [[Dievas]], nei įprastas anapusis pasaulis. Hėgelio absoliučioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę. Taigi šis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir skleidimosi arena. Kiekvienas reiškinys, daiktas ar įvykis yra dvasios fenomenas. Dvasia nevirsta fenomenu iškart, jai reikalingas ilgas istorinis laiko tarpas. [[Filosofija]] yra dvasios fenomeno aprašymas, dvasios realybė yra žmogiškoji realybė.

 

Teisės mokslas Hegeliui neabejotinai yra filosofijos dalis, [[filosofas]] ją vadina teisės filosofija, tačiau tai, ką jis vadina, yra tik teisės pagrindai. Pasak Hegelio, [[teisė]] susideda iš 3 dalių:

* '''Absoliučioji teisė''' – išorinė laisvos valios buvimo forma, t.y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.