Petras Kalpokas: Skirtumas tarp puslapio versijų

P. Kalpokas mokėsi [[Jelgava|Mintaujos]], vėliau - [[Ryga|Rygos]] gimnazijose, [[1898]] - [[1900]] m. - [[Odesa|Odesos]] dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo [[1905]] m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje [[Miunchenas|Miunchene]]. [[1908]] - [[1912]] m. gyveno [[Vengrija|Vengrijoje]], [[Šveicarija|Šveicarijoje]]. Apie [[1909]] m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose (Biržų raj.). [[1914]] m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), [[1915]] m. persikėlė į [[Italija|Italiją]], vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė. ▼

[[1920]] m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. [[1921]] m. pradėjo dėstyti J. Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. [[1922]] m. įsikūrusioje [[Kauno meno mokykla|Kauno meno mokykloje]] dėstė piešimą ir tapybos technologiją. [[1928]] m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. [[1929]] – [[1940]] m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. [[1930]] m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. [[1941]] – [[1945]] m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. ▼

Jo mokiniai: M. Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, I. Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Žymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ ([[1927]] m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ ([[1935]] m.), „Autoportretas“ ([[1939]] m.), kalbininko [[Jonas Jablonskis|J. Jablonskio]], pedagogo J. Talmanto (1939 m.), O. Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: [[Gediminas|Gedimino]], [[Kęstutis|Kęstučio]] ir [[Vytautas|Vytauto]] portretais. [[Juozas Tumas-Vaižgantas|J. Tumo-Vaižganto]] pakviestas, [[Vytauto bažnyčia|Vytauto Didžiojo bažnyčiai]] sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). [[Kauno Arkikatedra Bazilika|Arkikatedros bazilikos]] koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“. ▼

Kartu su sūnum P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1935 m. nutapė pano „Stumbrų medžioklė“ [[Kretinga|Kretingos]] banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems [[Kauno muzikinis teatras|Valstybės teatro]] spektakliams. [[1938]] m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. ▼

P. Kalpokas palaidotas [[Petrašiūnų kapinės|Petrašiūnų kapinėse]]. [[1946]] m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas). Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. P. Gudynas ir R. Kalpokas parengė albumą „Petras Kalpokas“ ([[1956]] m.). Pranas Gudynas išleido knygelę „Petras Kalpokas“ ([[1962]] m.). Nijolė Tumėnienė parengė albumą „Petras Kalpokas“ ([[1983]] m.). [[2005]] m. [[sausio 8]] d. serijoje „Žymūs žmonės“ jo atminimui išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).▼

==Nuorodos==▼