Vilniaus elektrinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 pridėti baitai ,  prieš 10 metų
S
Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
== Statyba ==
 
Elektros panaudojimą Vilniaus gatvių apšvietimui paskatino besibaigianti [[1863]] m. sutartis su Lalanso kompanija dėl dujinio apšvietimo. [[1897]] m. [[gruodžio 5]] d. [[Vilniaus miesto dūma]] sudarė komisiją, kuri turėjo parengti techninį projektą ir sąmatą elektrinio apšvietimo įrengimui. Atlikus skaičiavimus [[1899]] m. dūma nusprendė atsisakyti [[Berlynas|Berlyno]] naujosios dujų bendrovės paslaugų. Nutarta, kad elektrinis apšvietimas labiau atitinka naujų laikų techninius ir higienos reikalavimus, elektrifikavimas paspartins miesto pramonės augimą, be to, tai leis arklių traukiamą tramvajų pakeisti elektriniu. Priimtas sprendimas pastatyti centrinę elektrinę ūkio būdu miesto lėšomis, išleidus 750 000 rublių vertės 5 % paskolos obligacijų ir elektros apšvietimo ir eksploatacijos koncesijos neperleisti jokiai bendrovei.
 
Pradžioje buvo numatyta elektrinę statyti šalia Bernardinų sodo (Sereikiškių parkas), tačiau vėliau jos statybos vieta buvo perkelta į dešinįjį Neries krantą, Petrozavodskaja (dabar Rinktinės) gatvėje, šalia žydų kapinių, prie Vilijos upės. [[1900]] m. elektrinės statybai sudaryta komisija, kuriai vadovavo Vilniaus miesto [[burmistras]] [[Juozapas Montvila]], nariai generolas A. Antanovičius, inžinieriai Stasys Blaževičius ir J. Parševskis.
== Veikla ==
 
1903 m. [[vasario 14]] d. Vilniaus viešoji centrinė elektrinė buvo atidaryta. Iš pradžių ji dirbo tik piko valandomis, o dieną elektra buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijos (ją sudarė 266 elementai). Elektros energijos nuostoliai tais metais elektrinėje sudarė 9,6 %, o bendri elektrinės ir tinklo nuostoliai – 13,55 %. [[1904]] m. Vilniaus gatvėse jau degė 189 elektros lemputės, prie elektros tinklo buvo prijungti 264 namai. Nuo [[1910]] m. elektrinė jau veikė visą parą. [[1912]] m. vartotojų skaičiui išaugus iki 1660, įrengiama pirmoji Lietuvoje 1290 AG [[garo turbina]] ir 950 kW generatorius.
 
Katilai buvo kūrenami [[Donbasas|Donbaso]] anglimi, kuri iki [[1940]] m. iš geležinkelio stoties buvo vežama arkliais trisdešimčia vežimų, į kuriuos kraudavo po 1,5 t akmens anglies. Už elektrinės tiekiamą energiją buvo mokama pagal vartojimo valandas. Iki 200 valandų reikėjo mokėti 30 kapeikų už kWh, virš 400 valandų tik 15 kap., o vartojantieji virš 2000 valandų, gavo net 25 proc. nuolaidą. Elektra gamybos tikslams buvo parduodama po 10-12 kap. už kWh.
1 kWh vidutinė kaina 1937 m. buvo 0,31 zloto. Elektrinė, tokiomis kainomis realizuodama savo produkciją, davė milžinišką pelną miesto savivaldybei, jos pelnas buvo didžiausias iš visų miesto pramonės įmonių.
 
Elektrinė, turėdama galios rezervą, galėjo pasirinkti ekonomiškesnį įrengimų darbo režimą. Per metus elektrinė sudegindavo apie 10,5 tūkst. t anglių ir apie 0,5 tūkst. t durpių. Vienai kilovatvalandei pagaminti buvo suvartojama 0,9 kg akmens anglių. Tinklo nuostoliai sudarė 9 %. 1938 m., anot lenkų spaudos, Vilniaus elektrinė tapo viena didžiausių ir moderniausių Lenkijoje. Be tiesioginio darbo, elektrinės darbuotojai aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime. 1930 m. Vilniuje įvyko visos Lenkijos aštuntasis elektrikų suvažiavimas.
 
1940 m. [[Lietuvos kariuomenė]]s kariškiai [[Vingio parkas|Vingio parke]] pastatė medinį siaurojo geležinkelio tiltą per Nerį. Geležinkelio Vilniaus geležinkelio stotis – Elektrinė statybai buvo panaudota dalis bėgių iš demontuoto siaurojo geležinkelio, lenkų nutiesto tarp [[Žvėrynas (Vilnius)|Žvėryno]] ir Antakalnio ginklų sandėlių. Nei karo pradžioje, nei vokiečiams atsitraukiant, tiltas nebuvo paliestas ir kuras nuolat buvo gabenamas geležinkeliu. Tik [[1962]] m., kai elektrinėje pradėta kūrenti dujas ir [[mazutas|mazutą]], „siaurukas“ ir visas anglies ūkis buvo demontuoti.
174 866

pakeitimai