Italijos socialistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas Pridedama: ru:Итальянская социалистическая партия |
S Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas |
||
Eilutė 6:
Organizacinė struktūra buvo teritorinė – gamybinė. Buvo sudaromi rajoniniai ir regioniniai komitetai. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas 3 metai, rinko Nacionalinę asamblėją, į kurią be išrinktų suvažiavime narių įėjo ir parlamentinės frakcijos atstovai, regioninių komitetų ir provincijų federacijų sekretoriai. Partijoje buvo įteisintos frakcijos. Glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Italijos darbo sąjunga.
[[1892]] m. priimtoje programoje buvo nustatytas parlamentinis kovos dėl valdžios kursas. [[1913]] m. rinkimuose gavo 22,8 % balsų. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais sustiprėjo kairuoliška revoliucinė srovė. [[1919]] m. parlamento rinkimuose gavo 32 % balsų.
[[1919]] m. PSI tapo [[Kominternas|Kominterno]] nare. [[Bolonija|Bolonijos]] suvažiavime buvo priimta programa, numačiusi [[Proletariato diktatūra|proletariato diktatūrą]]. Tačiau susipažinus su [[Rusija|Rusijos]] socializmo praktika, partija grįžo prie [[Reformizmas|reformistinių]] nuostatų, todėl nuo jos atskilo grupė, įkūrusi Italijos ''Komunistų partiją'' (IKP).
Eilutė 16:
[[1956]] m. sudaromas „''Vieningų veiksmų paktas''“ su [[Italijos krikščionių demokratų partija]] (IKDP) ir SDI. Partijos lyderis Pjetras Nenis iškėlė PSI autonomijos profsąjungų judėjime idėją. [[1962]] m. PSI rėmė krikdemų A. Fanfanio vyriausybę, o [[1963]] m. įėjo į Aldo Moro vyriausybę ir 10 metų dalyvavo koalicijose.
[[1966]] m. buvo sudaryta PSI ir SDI susijungimo sutartis ir įkurta ''Jungtinė socialistų partija.'' Tačiau rinkėjai šio aljanso nesuprato – [[1968]] m. partija prarado 1,5 mln. balsų (apie 6 % visų rinkėjų) ir gavo 62 vietas 632 vietų Atstovų rūmuose bei 37 vietas 321 vietos Senate. Bet 4,5 % balsų ir 23 vietas Atstovų rūmuose bei 14 vietų Senate gavo [[1964]] m. iš PSI pasitraukusių kairiųjų ''Italijos socialistų proletarinės vienybės partija''. Komunistai gavo atitinkamai 170 ir 75 vietas.
[[1969]] m. Jungtinė partija vėl suskilo, be to iš jos pasitraukė dar viena dešinioji dalis, įkūrusi ''Unitarinę socialistų partiją''. [[1976]] po XL suvažiavimo PSI kairiojo sparno, vadovaujamo R. Lombardžio, dėka, partija vėl suartėjo su profsąjungomis, išplėtė veiklą savivaldybėse ir per pilietines iniciatyvas. Tačiau per [[1976]] m. [[birželio 20]] – 21 d. rinkimus PSI gavo tik 9,6 % balsų ir turėjo 57 vietas Atstovų rūmuose bei 30 vietų Respublikos senate, o tai leido dešiniesiems, vadovaujamiems [[Betinas Kraksis|B. Kraksio]], perimti vadovavimą partijai. Buvo nutraukti visi santykiai su IKP, pasistengta ją susilpninti, kad vėl būtų atnaujinta koalicija su IKDP.
[[1978]] m. buvo priimta programa „''Socialistinis projektas''“, parengtas kairiųjų ir tai sutaikė vidines grupuotes. Ši programa atitiko tuometines [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalo]] nuostatas dėl [[Vietos savivalda|savivaldos]] ir [[Tiesioginė demokratija|tiesioginės demokratijos]] plėtros, rinkos ūkio anarchijos, socialinio aprūpinimo ir globos.
[[1980]] m. PSI vėl gavo 12 % balsų vietiniuose ir 14 % balsų regioniniuose rinkimuose, o tai partijos lyderius vėl įkvėpė dalyvauti su IKDP F. Kosigos, D. Forlanio ir su respublikonais A. Spadolinio vyriausybėse.
[[1980]] m. vėl buvo sudaryta sutartis su SDI dėl bendradarbiavimo, siekiant valdžios. Po [[1983]] m. rinkimų, kuriuose PSI gavo 11,4 % balsų ir 73 vietas deputatų rūmuose bei 38 senate, prezidentas socialistas A. Pertinis pavedė B. Kraksiui sudaryti naują vyriausybę. Į ją įėjo 16 IKDP, 6 PSI, 3 SDI, 3 respublikonų ir 2 liberalų atstovai. Išsilaikiusi iki [[1987]] m. kovo, ši vyriausybė pasiekė pokario metų legislatūros rekordą. Per ketverius metus jai pavyko pasiekti, kad Italijos [[Bendrasis nacionalinis produktas]] padvigubėtų, buvo nutiestos naujos automobilių magistralės, išplėsti uostai, kai kuriose srityse padidinti darbo užmokesčiai.
[[1984]] m. LXIII suvažiavime priimtos tezės „''Už šiuolaikinį reformizmą''“ atmetė ir neokonservatyvų [[Monetarizmas|monetarizmą]], ir tradicinį socialdemokratų [[Keinsizmas|keinsizmą]] kovojant su ekonomikos krize bei paskelbė savąjį neodirižizmą – didesnį, nei įprasta valstybės kišimąsi į ekonomiką, aukščiau visko iškeliant vargingiausių sluoksnių interesus. Deja, šios programos beveik nesilaikė vyriausybė, panaikinusi netgi svarbiausią profsąjungų iškovojimą – slankiąją atlyginimų sistemą.
[[1987]] m. rinkimuose PSI gavo 14,3 % balsų, 94 vietas deputatų rūmuose ir 36 senate. Tačiau netrukus socialistų ir [[Italijos krikščionių demokratų partija|krikdemų]] lyderiai buvo apkaltinti korupcija, ryšiais su mafija, šalis įgrimzdo į teismų maratoną, atvedusį į valdžią ne mažiau korumpuotas dešiniąsias jėgas.
[[1987]] m. PSI turėjo 530 000 narių, bet [[1994]] m. po poros metų agonijos partija žlugo. Paskutinis jos pirmininkas buvo [[Oktavianas del Turkas]]. Vietoje PSI susikūrė kelios demokratinio socializmo partijos, iš kurių [[Italijos demokratiniai socialistai]] (SDI, ''Socialisti democrati Italiani'') laikomi Italijos Socialistų partijos paveldėtojais. [[2004]] m. ši partija, dalyvaudama Alyvų šakelės koalicijoje [[Europos Parlamentas|Europarlamento]] rinkimuose gavo 2 vietas, Del Turkas buvo išrinktas EP darbo ir socialinių reikalų komiteto pirmininku.
| |||