Bosnijos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Xqbot (aptarimas | indėlis)
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 14:
1989 m. politinėje scenoje pasirodė [[Slobodanas Miloševičius]], kuris savo politinį iškilimą grindė nacionalistine ideologija, ypač išnaudojant [[Serbai|serbų]] padėties [[Kosovas|Kosove]] klausimą. Miloševičius taip pat bandė užimti dominuojančią padėtį Jugoslavijos federacijoje. Jam pavyko pakeisti kabinetus [[Vojvodina|Vojvodinoje]] ir [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]] sau palankiais bei išvaikyti Kosovo vyriausybę, dominuojamą [[Albanai|albanų]]. Tai paskatino separatistinius procesus Kroatijoje ir Slovėnijoje bei šiek tiek vėlesnius įvykius Bosnijoje, kurie vedė prie Bosnijos karo.
 
Vienas iš pirmųjų taikos planų buvo 1993 m. gegužę sudarytas Vance-Owen planas, kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus, iš esmės atsižvelgiant į realią karo frontų padėtį, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52 % valstybės teritorijos, nors prieš karą jie sudarė tik 31 % gyventojų. Kariaujančios pusės šio plano nepriėmė.
 
Po 1995 m. liepos mėn. vykdytų NATO bombardavimų sekė musulmonų ir kroatų ofenzyva Vakarų Bosnijoje. Didžioji dalis čia gyvenusių serbų pasitraukė su besitraukiančia serbų armija. Faktiškai pagal 1995 m. rudens frontų padėtį buvo sudaryta Deitono taikos sutartis, nes po masinių gyventojų perkėlimų ir žudynių nebebuvo įmanoma atsižvelgti į prieškarinę situaciją. Pagal Deitono taikos sutartį Bosnija turi būti vieninga valstybė susidedantis iš dviejų sudėtinių dalių: musulmonų ir kroatų federacijos ir Serbų respublikos.