Indonezijos ekonomika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 1:
'''[[Indonezija|Indonezijos]] ekonomika''' yra rinkos ekonomika su svarbiu valstybės vaidmeniu. Valstybei priklauso daugiau nei 164 valstybinės įmonės, valstybė administruoja daugelio pagrindinių prekių kainas, įskaitant kurą, ryžius ir elektrą.
 
Per prezidento Suharto „Naujosios Tvarkos“ vyriausybės 30 metų valdymą Indonezijos ekonomika išaugo nuo 70 USD/žm. BVP iki daugiau nei 1000 USD/žm. BVP 1996 m. Taikant pasvertą monetarinę ir fiskalinę politiką infliacija buvo išlaikoma 5 %–10 % lygyje, rupija buvo stabili ir nuspėjama, vyriausybė išvengė biudžeto deficito.
 
Indonezija – agrarinė šalis su stipria kalnakasybos pramone. Daugelį ūkio šakų (kalnakasybą, apdirbamąją pramonę, miškų ūkį) kontroliuoja užsienio (ypač Japonijos ir JAV) kapitalas. 1976 m. Indonezijoje buvo 17,8 mln. bedarbių ir pusiau bedarbių.
 
== Nafta ir dujos ==
Indonezija priklauso [[nafta|naftą]] eksportuojančių šalių organizacijai (OPEC) ir yra 15-oje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybą. Indonezijos naftos gavyba sudaro 2,4 % pasaulinės naftos gavybos.
 
Pirmas naftos telkinys buvo išgręžtas Sumatroje [[1871]] m., ir nuo tada Indonezijos ekonomikoje vyrauja naftos ūkis. 1975 metais naftos išteklių buvo 1905 mln. tonų; užsienio kapitalo investicijos į naftos žvalgybą ir gavybą sudarė 1,1 mlrd. dolerių.
 
[[1998]] m. naftos ir dujų sektorius, įskaitant perdirbimą sukūrė apie 9 % BVP, o 1999-2000 finansiniais metais davė 28 % vidaus pajamų. 1999 m. sektoriaus dalis eksporto pajamose išaugo iki 20 %, daugiausia dėl išaugusių pasaulinių naftos kainų. Daugiausia į naftos sektorių investavo JAV kompanijos. > 2/3 naftos gauna JAV naftos bendrovė „Caltex“. Svarbiausios naftos verslovės yra Sumatros, Kalimantano, Tarakano, Bunjaus salose; be to, naftos yra Javos, Sulavesio, Seramo salose, Irian Džajoje. Perdirbimo gamyklos yra Sumatros, Kalimantano, Javos salose.
 
Augant vidiniam naftos produktų poreikiui kitą dešimtmetį Indonezija taps naftą importuojančia valstybe, jei nebus atrasti nauji naftos rezervai. 1999 m. Indonezijos natos importas sudarė 3,2 mlrd. dolerių, o eksportas 10,7 mlrd. dolerių.
Eilutė 17:
 
== Eksportas (1994) ==
* [[Nafta]] ir dujos 24 %
* Kiti pramonės gaminiai 19 %
* Kita 17 %
* Tekstilė 6 %
* Maistas ir gėrimai 9 %
* [[Mediena]] 12 %
* Drabužiai ir avalynė 13 %
 
== Pramonė ==
Eilutė 31:
2001 m. pagaminta 95,78 mlrd. KWh elektros energijos. Elektros energijos gamybos apsiskirstymas pagal šaltinį:
* fosilinis kuras 88,19 %
* hidroenergija 8,39 %
* [[branduolinė energija]] 0 %
* kita 3,42 % (1998).
 
Pagrindinės pramonės šakos: naftos ir dujų, tekstilės (medvilnės verpimo ir audimo, trikotažo, kapoko, sizalio apdirbimo), siuvimo, odos ir avalynės gamybos. Taip pat kalnakasybos, statybinių medžiagų (ypač [[cementas|cemento]]), chemijos (mineralinių trąšų, padangų), maisto (ryžių valymo, tabako, cukraus, arbatos, aliejaus). Yra kaučiuko pirminio apdirbimo ir jo dirbinių gamybos pramonė. Turizmas.
Eilutė 49:
== Ekonominiai ryšiai ==
 
2004 m. eksportuota prekių už 63,89 mlrd. dolerių. Išvežama nafta ir naftos produktai, mediena, kaučiukas, tekstilė. Svarbiausi eksporto partneriai: Japonija 22,3 %, JAV 12,1 %, Singapūras 8,9 %, Pietų Korėja 7,1 %, Kinija 6,2 % (2003).
 
== Ekonominiai geografiniai rajonai ==
Javos sala (su Madūros sala) – svarbiausias ekonominis rajonas. Užima 7 % Indonezijos teritorijos. Jame gyvena ⅔ Indonezijos gyventojų; yra apie ½ dirbamų žemių. Nuimama daugiau kaip 50 % viso Indonezijos ryžių ir batatų derliaus, daugiau kaip 70 % kasavos, daugiau kaip 75 % kukurūzų ir žemės riešutų, apie 85 % sojų, ¾ arbatos, pagaminama beveik visa cukraus. Kapoko, chininmedžio žievės, visa tikmedžio produkcija. Auginama apie ⅔ galvijų ir daugiau kaip 80 % avių bei ožkų. Gaunama nafta, kasama mangano rūda, fosforitai, siera, auksas, sidabras. Svarbiausi apdirbamosios pramonės centrai: Džakarta, Surabaja, Semerangas, Bandungas, Čeribonas, Džokjakarta, Surakarta, Malangas, Madiūnas. Sumatros saloje ruošiamos mineralinės ir žemės ūkio žaliavos eksportui (iki ⅔ viso eksporto). Svarbiausias plantacinių ūkių ir kalnakasybos rajonas. Kalimantano sala – didžiausias, bet ūkiškai mažai naudojamas rajonas. Kertamas miškas, gaunama nafta, [[akmens anglis|akmens anglys]], deimantai. Sulavesio sala – agrarinis rajonas su kalnakasybos pramone. Irian Džaja – mažiausiai ūkiškai naudojamas ir rečiausiai gyvenamas rajonas. Gaunama nafta. Kertamas miškas.
 
[[Kategorija:Indonezija]]