Azijinis burundukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas |
||
Eilutė 17:
'''Azijinis burundukas''', arba '''sibirinis burundukas''' ({{la|Tamias sibiricus}}, {{en|Siberian chipmunk}}, {{De|Asiatisches Streifenhörnchen}}) – [[Voveriniai|voverinių]] (''Sciuridae'') šeimos graužikas. Tai vienintelė burundukų rūšis, gyvenanti Eurazijoje. Burundukas yra mažas (mažesnis už voverę) žvėrelis, turintis ilgą purią uodegą. Jo kūno ilgis siekia 12-17 cm, uodegos ilgis – 7-12 cm, svoris - 80-111 g. Kojos trumpesnės nei voverės, užpakalinės kojos ilgesnės už priekines. Padai dalinai padengti plaukais. Burundukams būdingas dryžuotas šviesiai rudas kailiukas, kurį dalija penkios tamsiai rudos juostos. Pilvelis šviesios spalvos. Uodega iš viršaus pilka, iš apačios – ruda. Kailis trumpas, šiukščių plaukų. Ausys nedidelės, stačios, be šepetėlių. Sibiriniai burundukai gyvena Eurazijos spygliuočių miškuose nuo Rytų Europos lygumos iki Tolimųjų Rytų, išskyrus Kamčiatką, Šiaurės Mongolijoje, Sachalino ir Hokaido salose. Ypač plačiai jie paplitę Primorės kedrų-plačialapių miškuose, kur kvadratiniame kilometre gyvena 200-300 burundukų.
Burundukai gyvena tamsioje taigoje ir plačialapiuose miškuose su gausiu uogienojai pomiškiu. Jie kuriasi prie miško aikštelių, išvartų vietose. Retai sutinkami plačialapių miškuose. Gerai laipioja medžiais, tačiau pastoviai gyvena negiliuose erdviuose urveliuose. Urveliuose paprastai būna dvi kameros: lizdui ir sandėlis bei nedidelės landos, naudojamos kaip tualeto patalpos. Vasaros metu dažnai įsikuria drevėse, po nugriuvusiais medžiais, medžių šaknimis, kai kada užima neaukštai esančias dreves. Burundukai aktyvūs dienos metu. Jų raciono pagrindą sudaro spygliuočių medžių (visų pirma kedro) ir lapuočių medžių (klevų, liepų, šermukšnių) sėklos. Be to, šie gyvūnėliai maitinasi žolėmis, ypač viksvinių ir skėtinių augalais. Pavasarį ir vasaros metu burndukai minta medžių bei žolių ūgliais, uogomis, grybais, kerpėmis. Jų grobiu gali būti vabzdžiai ir moliuskai. Nuo rugpjūčio mėnesio burundukai pradeda kaupti atsargas žiemai (riešutus, giles, grūdus, džiovintus grybus ir uogas), gėrybes neša užsikišę už skruostų daugiau nei 1 km. Atsargų masė gali siekti 5-6 kg. Jų požeminius sandėlius dažnai išplėšia kiti taigos gyvūnai – voverės, sabalai, net šernai ir rudieji lokiai.
Nuo spalio pradžio iki kovo pabaigos burundukai užmiega. Jų kūno temperatūra pažemėja 3-8 °C, kvėpavimas sulėtėja iki dviejų iškvėpimų per minutę. Tačiau periodiškai jie prabunda pasimaitinti. Burundukai gyvena po vieną, kiekvienas savo teritorijoje. Viename urvelyje du burundukai nesugyvena, todėl auginami nelaivėje dažnai pešasi. Neužderėjus kedrams palieka savo teritoriją. Burundukai turi sudėtingą garsinę signalų sistemą. Iškilus pavojui, jie pradeda švilpti arba šaižiai čirškia kaip paukščiai. Prieš lietų šie žvėreliai skleidžia ypatingą garsą „burunbu piu burun”, todėl ir buvo pavadinti burundukais.
Burundukai poruojasi balandžio- gegužės mėnesiais, tik prabudę po žiemos miego. Pliki ir akli, 3-4 g svorio jaunikliai gimsta po mėnesio. Po keleto dienų nugara pasipuošia tamsiomis juostomis. Jaunikliai praregi tik po mėnesio. Pirmuosius du mėnesius jaunikliai būna su motina, vėliau tampa savanakiškais. Šių gyvūnėlių gyvenimo trukmė 2-3 metai, nors nelaisvėje išgyvena 5-10 metų.
[[Kategorija:Voveriniai]]
| |||