Laisvieji žmonės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Svarbiausias laisvės požymis [[baudžiava|baudžiavos]] laikais buvo kilnojimosi teisė, t.y., teisė išeiti iš dvaro, apleisti savo poną ar jo išvis neturėti. Daugiausia laisvųjų žmonių gyveno [[Žemaitija|Žemaitijoje]]. [[1795]] metų duomenimis laisvieji žmonės sudarė apie pusę visų valstiečių [[Žemaitija|Žemaitijoje]]. Palanki aplinkybė tokiam gausiam laisvųjų žmonių skaičiui buvo tai, kad [[Žemaitija|Žemaitijoje]] buvo nedaug palivarkų, nepaplito lažinis darbas, o didelė valstiečių dalis mokėjo činšą. Daugiausia laisvųjų žmonių sutinkama Telšių paviete (1795 m. 96,5% visų valstiečių vyrų). Pasak amžininkų, apie [[1815]] m. laisvieji žmonės Žemaitijoje, turintys 1000 auksinų nebuvo laikomi turtingais. Tokiais laikyti turintys 10-15 tūkstančių talerių turtą. Dar [[1816]] m. Telšių paviete (apskrityje) baudžiaviniai valstiečiai (neturintys kilnojimosi teisės) nesudarė trečdalio visų valstiečių. Prijungus prie Rusijos buvusias LDK žemes caro valdininkai tokių valstiečių kategorijos iš viso nežinojo, jų nebuvo Rusijoje, tad surašant gyventojus jie buvo pavadinti "užsieniečiais". Laisvieji žmonės tapo ekonomiškai nuostolingi dvarininkams nuo [[1812]] metų įvedus pagalvės mokestį, kuris laisviesiems žmonėms buvo nustatytas dvigubai didesnis, nei baudžiauninkams. Valstybiniuose dvaruose laisvuosius žmones baudžiauninkais ėmė versti carinė administracija ar tų dvarų nuomininkai, o privačių dvarų savininkai taip pat stengėsi jų skaičių mažinti. 1858 m. [[Žemaitija|Žemaitijoje]] laisvųjų žmonių buvo likę tik apie pektadalį visų valstiečių. Laisvieji žmonės aktyviai priešinosi pastangoms juos įbaudžiavinti, pastebima jų dalis dalyvavo [[1831 sukilimas|1830-1831 metų]] sukilime.