Abiejų Tautų Respublikos Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.57.156.230 pakeitimas, grąžinta paskutinė versija (Poznaniak keitimas)
Eilutė 15:
1569 m. [[liepos 1]] d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – [[Liublino unija]]. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė '''rinkti''' bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po unijos sudarymo abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki [[1791]] m. [[gegužės 3 d. konstitucija|gegužės 3 d. Konstitucijos]], paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Žygimantas Augustas]].
 
Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir [[Lenkijos Karalystės Seimas|Lenkijos Seimus]]. Po unijos sudarymo Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Tačiau, jei jose dalyvaudavo karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos ofseneiSeimo lopainutarimams.
 
== Įgaliojimai ==
Eilutė 23:
Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams", kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai Karalius priimant įstatymus turėjo nedidelę įtaką, kiek daugiau įtakos turėjo Senatas, svarbiausią vaidmenį įstatymų leidyboje vaidino bajorų atstovai. Pagrindinė sąlyga priimti sprendimus Seime – kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją.
 
Aukščiausia vykdomoji valdžia buvo Karalius ir ministrai, kurie kartu buvo ir senatoriai. Ministrais buvo kariuomenės vadai – [[didysis etmonas]] ir jo pavaduotojas, lauko etmonas, [[kancleris]] ir vicekancleris, 2 [[maršalka|maršalkos]] ir 2 iždininkai. tautvydasVisų ofsenispareigybių dblministrų lopasbuvo po du – po vieną iš Lenkijos ir Lietuvos.
 
== Seimo sudėtis ==