Vilniaus elektrinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

6 baitai pašalinti ,  prieš 10 metų
S
Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
1903 m. [[sausio 22]] d. elektrinę ir tinklus priėmė Vilniaus gubernijos valdybos komisija. Elektrinė kainavo 680 000 rublių. Priėmimo akte detaliai aprašyti visi elektrinės įrengimai, jų techninės charakteristikos. Elektrinės pastatas buvo dviejų dalių, kurios skyrėsi ir architektūriškai. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė (numatant vietą 4 garo mašinoms) ir katilinė (numatant vietą 5 garo katilams). Po mašinų sale tokio pat dydžio rūsys, kuriame patalpinti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame – [[akumuliatorius|akumuliatorių]] baterija, pusrūsyje – penki butai žemesnio rango personalui. Elektrinėje buvo valgykla, remonto dirbtuvės ir kuro sandėlis. Pastatas suprojektuotas taip, kad mašinų salę, katilinę bei kuro sandėlį būtų galima išplėsti.
 
Katilinėje buvo įrengti du po 235 kv. m² kaitinamo paviršiaus 10 atmosferų slėgio Bormano katilai, mašinų salėje dvi po 350 AG (257 kW) 125 aps./min. horizontalios Ortveino ir Karasinskio firmos [[Garo mašina|garo mašinos]] su 250 kW galios 440V AEG [[Elektros generatorius|generatoriais]], 3 garo siurbliai, vandens mechaninių ir cheminių priemaišų valytuvas. Siurblių našumas – 1,5 tūkst. kibirų vandens per valandą. Garo vamzdžiai apskaičiuoti visai elektrinės galiai – 1,7 AG. Vandenį elektrinė galėjo imti iš upės arba iš artezinio šulinio. Visose elektrinės patalpose iš pat pradžių buvo įrengtas garinis šildymas, t. y. pirmasis centrinis šildymas Lietuvoje. Tuo metu tai buvo moderniška elektrinė. Į ją praktikai buvo siunčiami studentai iš Peterburgo imperatoriaus [[Aleksandras III|Aleksandro III]] elektrotechnikos instituto.
 
[[1906]] m. ant administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus A. Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“ – moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute, o iškelta kairioji – skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras – kairiąja ranka prisidengęs akis, o dešiniąja numeta gęstantį fakelą. [[1957]] m. ji buvo nugriauta, o [[1995]] m. atstatyta (autorius – skulptorius Petras Mazūras)<ref>„Žiburiai”, 1995 02 17 - 03 02, nr. 4 (199)</ref>.
[[1922]] m. Vilnių užgrobus lenkams elektrinėje dirbo 200 žmonių. Jie aptarnavo ne tik elektrinę, bet ir skirstomuosius tinklus. Centrinės elektrinės būklė dėl blogo eksploatavimo karo ir pokario metais buvo kritinė. Kadangi įrengimai dažnai neveikdavo, miestui trūko elektros energijos. Padėtis buvo gelbstima mažomis dyzelinėmis elektrinėmis. Tačiau tai negalėjo išgelbėti nuo elektros energijos trūkumo ir dažnai vakarais tamsoje skendėjo ištisi miesto rajonai, atjungti nuo centrinės elektrinės.
 
Miestui neturint pinigų, esminis elektrinės rekonstrukcijos planas pradėtas rengti tik [[1924]] m., direktoriumi paskyrus inžinierių J. Glatmaną. Kitų specialistų siūlymai statyti naują šiluminę elektrinę prie geležinkelio arba hidroelektrinę prie [[Neris (upė)|Neries]] buvo atmesti: tam reikėjo daug laiko ir lėšų. Pirmame rekonstrukcijos etape, [[1925]] m. sumontuota nauja 1800 kW galios garo turbina ir pakloti nauji kabelių tinklai. Prie elektros tinklų buvo prijungta 2150 namų, gatvėse švietė 655 elektros lempos. [[1928]] m. [[rugsėjo 1]] d. pradėti naudoti dar du garo katilai ir antroji 3000 kW galios turbina. Garo katilai turėjo 400 kv. m² kaitinamąjį paviršių ir tiekė 16 atm slėgio garą. [[1934]] m. elektrinėje buvo likviduoti paskutiniai seni įrengimai. [[1935]] m. sumontuotas ir paleistas trečiasis 375 kv. m² kaitinamojo paviršiaus, 16 atm slėgio garo katilas. [[1937]] m. [[vasario 3]] d. pradėjo veikti trečioji 3700 kW galios turbina. Elektrinės galia pasiekė 8500 kW ir iki 1940 m. daugiau nebebuvo didinama.
 
Elektrinei ir tinklui rekonstruoti kasmet buvo išleidžiama po 0,7-1,0 mln. zlotų. 1934 m. visas skirstomasis tinklas rekonstruotas į [[Kintamoji srovė|kintamosios srovės]] tinklą, įrengta 30 transformatorinių pastočių. 1937 m. miesto elektros tinklų ilgis siekė apie 330 kilometrų, iš jų 12,0 km buvo aukštosios įtampos orinių linijų, 36,4 km aukštosios įtampos kabelinių linijų, 197,3 km žemosios įtampos orinių linijų ir 86,5 km žemosios įtampos kabelinių linijų. Orinės linijos buvo nutiestos su 5920 medinių atramų. 1937 m. gatvių apšvietimo linijų ilgis pasiekė 211,5 km, degė 3162 gatvių šviestuvai. Elektra buvo apšviestos visos miesto centro ir svarbiausios priemiesčių gatvės, didelių gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių kiemai bei aikštelės. Gatvių ir aikščių apšvietimui 1937 m. suvartota 1,4 mln. kWh elektros energijos. Už 1 kWh, gatvėms ir aikštėms apšviesti, elektrinės šeimininkė miesto valdyba mokėjo tik 0,14 zloto.
174 866

pakeitimai