Claudio Monteverdi: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 22:
Trečiojoje knygoje ([[1592]]) madrigalai labai įvairios nuotaikos (dramatiški ir subtiliai lyriški). Jie praturtinti rečitatyvais, plačiais melodiniais šuoliais, pasažais (fioritūromis), disonuojančiais sąskambiais.
 
Ketvirtojoje knygoje ([[1603]]) intensyvia melodika, staigiais ir netikėtais akordų junginiais, novatoriškumu pasižymi madrigalas „Piang‘e sospira“. Melodikoje Monteverdi nevengė deklamaciškumo, plačių šuolių, melizmų. Jo madrigalų muzikoje buvo suformuoti du specifiniai dainavimo stiliai, vėliau naudojami operose: concitato – neramus, sujaudintas, audringas dainavimas ir lamento – sielvartingas, aimanuojantis dainavimas. Iš šio pastarojo vadinamoji lamento arija, kurios melodika pagrįsta mažųjų sekundų intervalų “aimanomis”„aimanomis“. K. Monteverdi madrigalai (o ir motetai) turėjo įtakos operos atsiradimui, kurios vienu pradininkų ir buvo pats K. Monteverdi. Iš concitato stiliaus madrigalų galima paminėti jo “Sforgava„Sforgava con le stelle”stelle“ (“Kas„Kas širdį atveria”atveria“), o iš lamento – “Lasciatemi„Lasciatemi morire”morire“ (“Leiskit„Leiskit man numirti”numirti“).
 
Šeštąją madrigalų knygą ([[1614]]) sudaro sudaro “Ariadnės„Ariadnės raudos”raudos“ (“Lamento d’Arianna”). Tai šešių madrigalų ciklas, parašytas antikiniu siužetu apie nelaimingą [[Kreta|Kretos]] karaliaus dukters Ariadnės meilę [[Atėnai|Atėnų]] didvyriui Tesėjui. [[Tesėjas]] pasiryžo nugalėti pabaisą [[Minotauras|Minotaurą]], pusiau žmogų, pusiau jautį, kuris reikalaudavo 7 mergaičių ir 7 jaunikaičių duoklės iš atėniečių. Ariadnė duoda Tesėjui siūlų kamuolį, kurį didvyris vyniodamas ėjo labirintais. Sutikęs Minotaurą, jis jį nukovė ir grįžo vedamas Ariadnės siūlo. Iš pradžių Tesėjas pasiryžo vežtis Ariadnę į Atėnus, tačiau paskui apsigalvojo (sapne pasirodė vyno dievas Dionizas, pasakęs, kad Ariadnę dievai paskyrė jam) ir liepė jūreiviams iškelti miegančią merginą į Nakso salą. Madrigalai išreiškia sudėtingą [[Ariadnė]]s jausmų ir išgyvenimų gamą – nuo tylios raudos iki dramatiško maišto, prakeikimo ir susitaikymo su lemtimi. Muzika perteikia siužetą su giliu ir įtikinančiu psichologizmu. Chorinė faktūra – penkiabalsė polifonizuota harmonija.
Septintojoje knygoje ([[1619]]) “Koncertas”„Koncertas“ išryškėja polinkis į vadinamąjį koncertinį stilių. Pasirodo solinės partijos, sustiprėja pritariamųjų instrumentų vaidmuo. Pasak autoriaus šią knygą sudaro “madrigalai„madrigalai ir kitokių rūšių dainos”dainos“.
Aštuntoji madrigalų knyga “Karingieji„Karingieji ir meilės madrigalai”madrigalai“ (“Madrigali„Madrigali guerrieri ed amorosi”amorosi“, Venecija, [[1638]]) įtvirtino naująjį Monteverdi stilių. Knygos pradžioje kompozitorius aiškina, kad muzikoje galimi trys stiliai: jausmingas (concitato), švelnus (molle) ir abiejų pusiausvyra (temperato). Molle ir temperato stiliai vyravo visoje ankstesnėje muzikoje, o šioje knygoje jis siekė įtvirtinti savo naująjį stilių – concitato. Monteverdi concitato stilius – lūžis ir atlikėjiško - interpretacinio meno estetikoje. Santūrus muzikos interpretavimas praturtinamas dramatizuotu jausmų reiškimu, gilesniu psichologizmu.
 
{{Biograf-cleanup}}
Eilutė 35:
Monteverdžio muzikos savybės rodo, jog kompozitorius drąsiai pasuko XVII a. naujojo stiliaus link. Daugelis jo motyvų ne melodiniai, o deklamaciniai, pranašaujantys būsimąjį rečitatyvą; lygiaverčių balsų faktūra dažnai išskaidoma ir tampa duetu, harmoniškai palaikomu boso. Ornamentiniai disonansai ir pagražinimai, kurie anksčiau būtų buvę improvizuojami, užrašyti partitūroje.
 
K. Monteverdis sukūrė nemažai religinės muzikos (3 mišias, motetų, psalmių, himnų, magnificat). 1582 m. išleistas jo motetų rinkinys „Sacrae Cantiunculae tribus vocibus”. Tuomet K. Monteverdžiui tebuvo penkiolika metų. Paminėtinas jo motetas psalmės “Cantate„Cantate Domino”Domino“ tekstu.
Mišiose “In„In illo tempore”tempore“ panaudota to paties pavadinimo Nicolaus Gombertis moteto muzikinė medžiaga (parodijinės mišios). Mišios 6-ių balsų mišriam chorui a cappella. Psalmė Nr. 109 “Dixit„Dixit Dominus”Dominus“ skirta 6-iems balsams ir 6-iems instrumentams – įdomus pavyzdys kaip polifoniškas aktyvumas priešpastatomas statiškams akordiniam judėjimui, vietomis pagyvinamo imitacijomis. Kontrastas išreikštas ritminiu piešiniu: akordai brevis verte, polifoninės padalos – ketvirtinių ir aštuntinių judėjimu (C metru). Tokiame daugiabalsume, matyti paslėpti cantus firmus formų pėdsakai.
 
Tai patvirtina ir šešiabalsis Magnificat, kur grigališkoji melodija tęsiasi tarp smulkių figūrų. Įdomus spalvinis aido efektas ant besitęsiančios choralo melodijos išgautas “Deposuit”„Deposuit“ dalyje. Tai lėmė stiprios Venecijos polifonijos mokyklos tradicijos. “Gloria„Gloria Patri”Patri“ dalyje grigališkojo choralo melodija atliekama sekvenciniu būdu.
 
Psalmėje Nr. 121 “Laetatus„Laetatus sum”sum“ yra naudojama kontrastinė polifonija (žodžiai: “et„et in saecula saeculorum. Amen”Amen“).
 
Žymiausios Monteverdžio operos yra “Orfėjus”„Orfėjus“ (Mantuja, 1607), “Ariadnė”„Ariadnė“ (Mantuja, 1608 – išliko tik Ariadnės lamento), intermedija “Nedėkingosios„Nedėkingosios moters šokis”šokis“ (“Il„Il ballo delle ingrate”ingrate“, Mantuja, 1908), dramatinė scena “Tankredo„Tankredo ir Klorindos kova”kova“ (“Il„Il combattimento di Tancredi e Clorinda”Clorinda“, Venecija, 1624), opera “Odisėjo„Odisėjo sugrįžimas į tėvynę”tėvynę“ (“Il ritorno d’Ulisse in patria”, Venecija, 1641), opera “Popėjos„Popėjos karūnavimas”karūnavimas“(Venecija, 1642). „Tankredo ir Klorindos kova” parašyta Torkvato Taso (1544-1595) “Išvaduotoji„Išvaduotoji Jeruzalė”Jeruzalė“ siužetu ir skirta kameriniam atlikimui, tačiau su teatro kostiumais ir butaforija.
 
Opera “Orfėjas”„Orfėjas“ – tai pirmoji tikra klasikinė opera. Libreto autorius Alesandro Stridžo. Monteverdis parašė pirmąją operos uvertiūrą ir pirmąjį operinį duetą. Jis pirmasis įvedė į operos orkestrą smuiką. Ypatingai meniški operos chorai. Jie trumpi, kompaktiški, bet labai nuoširdūs ir išraiškingi. Geriausi operos „Orfėjas” chorai – 1 v. „Paliksime kalvas”, II v. chorinė scena. „Orfėjaus“ pasisekimas 1607 m. Buvo toks didelis, kad paskesniais metais Monteverdžiui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms. Deja, „Ariadnė“ partitūra neišliko, žinoma tik paliktos Ariadnės rauda.
 
Operai „Popėjos karūnavimas” libretą parašė F. Buzenello. Tai psichologinė drama istoriniu Nerono laikų siužetu. Ten kur reikalauja veiksmo prasmė – įvedami chorai: amūro choras, Senekos mokinių-draugų choras, konsulų ir tribūnų choras. Ypač įspūdinga ir jaudinanti Senekos mirties scena, kurioje jo mokinių choras maldauja jo nepalikti jų.