Sepuku: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 10 metų
S
Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas
S (robotas Pridedama: hy:Հարակիրի Šalinama: fa:هاراگیری)
S (Kai kurių rašybos, skyrybos ar kitų klaidų taisymas)
Ilgainiui šis reiškinys apipintas sudėtinga filosofija: atlikdamas ''sepuku'' [[samurajus]], įveikdamas [[skausmas|skausmą]] ir [[mirties baimė|mirties baimę]], demonstruodavo savo stiprybę ir savo ketinimų grynumą prieš dievus ir žmones. Dauguma samurajų rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti, samurajų moterims persipjauti gerklę ([[džigai]] ceremonija), tačiau tik samurajai galėjo įvykdyti sepuku. Paprasta mirtis laikyta tik žinomų išdavikų lemtis.
 
Vienas samurajus gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik “išlaisvinus”„išlaisvinus“ ją iš kūno.
 
== Sepuku priežastys ==
Pirmiausia, buvo išdėstomas baltai aptrauktas [[tatami]], ant kurio padedama didelė balta [[pagalvė]]. [[liudininkas|Liudininkai]] turėdavo diskretiškai pasitraukti į vieną tatami pusę, priklausomai nuo to, kokia svarbia laikyta savižudybė.
 
Samurajus, dažnai apsivilkęs baltą [[kimono]], klaupdavosi ant pagalvės, jo judesiai turėjo būti ramūs. Vieno metro atstumu už samurajaus kairėje klaupdavosi jo ''kaišiakunin'' (“antrasis”„antrasis“). “Antrasis”„Antrasis“ dažniausiai būdavo artimiausias “velionio”„velionio“ draugas, nors jo pareigos nelaikytos populiariomis. Jo pareigos buvo nutraukti savižudžio kančias, nukertant galvą, samurajui persipjovus pilvą. Neteisingai atlikti pareigą buvo laikyta didele gėda, todėl ''kaišiakunin'' privalėjo turėti tvirtą ranką. Itin gėdinga buvo visiškai nukirsti galvą - ji turėjo likti sukibusi su kūnu neperpjautos odos juostele. ''Kaišiakunin'' pagalba buvo privilegija, kuri priklausė tik garbingai kovojusiems - už netikusį elgesį charakiri nubaustas samurajus į tokią pagalbą neturėjo teisės.
 
Priešais samurajų ant lakuoto padėklo būdavo padėtas peilis. Kai samurajus buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš makšties, ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Dauguma samurajų agonijoje šio paskutinio pjūvio neatlaikydavo, nes “antrasis”„antrasis“ dažniausiai nukirsdavo galvą, pastebėjęs pirmuosius kančios ženklus. Pirmasis pjūvis vadintas ''džiūmondži'' (''jūmonji'' – “kryžminis„kryžminis pjūvis”pjūvis“), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepuku.
 
Labai svarbus buvo samurajaus tvirtumas sepuku metu. Nemažai istorinių dokumentų pasakoja apie samurajus, kurie prieš savižudybę prarasdavo šaltakraujiškumą ir jiems būdavo priverstinai nukertama galva. Tikrasis sepuku su prideramu ramumu galbūt galėjo būti įvykdytas tik visą gyvenimą tam ruošiantis.
174 866

pakeitimai