Rauda: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
{{otheruses}}
'''Rauda''' - apeiginės [[tautosaka|tautosakos]] žanras, kuriame reiškiamas [[sielvartas]] netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu tragišku, skausmingu gyvenimo momentu<ref>S. Žukas ''Literatūros teorija ir kūrinių interpretacijos'', p.19</ref> (per [[laidotuvės|laidotuves]], [[vestuvės|vestuves]], ėmimą į [[rekrutas|rekrutus]], sudegus namams). Raudas paprastai atlieka moterys.
Raudos žinomos nuo seniausių laikų daugelyje tautų. Jų yra „[[Iliada|Iliadoje]]“ ir „[[Odisėja|Odisėjoje]]“, „[[Beovulfas|Beovulfe]]“, „[[Vedos]]e“, senoviniuose [[Artimieji Rytai|Artimųjų Rytų]] religiniuose tekstuose, [[Senasis Testamentas|Senajame Testamente]]. Skirtingų tautų raudos yra nevienodų formų - nuo primityvių šūksnių iki sudėtingo siužeto [[poema|poemų]]. Jose paprastai gausu sušukimų, klausimų, pakartojimų, joms būdingas [[rečitatyvas|rečitatyvinis]] kalbėjimas, dažnai su perėjimais į kukčiojimą.
Eilutė 6:
== Lietuvių laidotuvių raudos ==
Lietuviai raudodavo įvairiomis progomis, tačiau gausiausia - laidotuvių raudų grupė. Kadaise laidotuvių raudos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad neapraudojus mirusiojo jam bus „užrakinta žemė” – velionis [[vaiduoklis|vaidensis]], neturės ramybės). Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, [[mirtis]], prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” ([[karstas|karsto]] ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į [[kapinės|kapines]], atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei lankant kapus per [[Vėlinės|Vėlines]] ir kitomis progomis. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į [[karas|karą]] (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas.<ref>Aruodai. Lietuvių tautosakos šaltinių elektroninis sąvadas [http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4461].</ref>
Lietuvių raudos minimos jau XIII a. istoriniuose šaltiniuose. Raudojimą prie mirusiojo mini [[Henrikas Latvis]] ir [[Eiliuotoji Livonijos kronika]] (XIII a.) Iš dokumento
Rauda ne tik apgailimas mirusysis ir atsisveikinama su juo, bet ir tikimasi paveikti velionio likimą po [[mirtis|mirties]], jo santykius su gyvaisiais.<ref>A. Žičkienė „Trijų muzikinės kultūros sluoksnių sandūra lietuvių mirusiųjų pagerbimo apeigose“ [http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=cf57a1da-0f55-4380-8b4c-77c4ecaef6d3]</ref> XIX a. antrosios pusės raudose išliko lietuvių pagoniško [[nekrokultas|nekrokulto]] pėdsakų, pomirtinės šalies supratimo vaizdinių ir kt. Žmona, raudodama vyro, į savo mirusius tėvus kreipiasi šitaip: „O priimkite savo žentėlį, mano vyrelį, už baltų rankelių, o užstokite ant vėlių durelių, o atidarykit vėlių dureles. Tik jūs pirmesni, tik jūs kytresni, o atidarykite vėlių dureles, o pasodinkite į vėlių suolelį.“<ref>Pranė Dundulienė. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.</ref>
| |||