Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1584]] m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į [[Krokuva|Krokuvą]]. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), “po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva” (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, [[1984]], p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P.Skarga šiame mieste įkuria kelias [[organizacija|organizacijas]]s. Pirmoji jų - “Gailestingumo brolija” (“Bractwo Milosierdzia”) - pradėjo veiklą jau [[1584]] metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki [[1948]] metų. Prie “Gailestingumo brolijos” P.Skarga prijungė bažnytinį banką “Varguolių kamara” (“Komora potrzebujących”), padėjo susikurti draugijai “[[Šv. Mikalojus|Šv. Mikalojaus]] skrynelė” (“Skrzynka sw. Mikolaja”), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P.Skarga su kitais [[kapitula|kapitulos]] nariais įkūrė “Šv. Lozoriaus broliją” (“Bractwo sw. Lazarza”).

Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė|Kazanės]]s, [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[popiežius]], o [[Žečpospolita|Žečpospolitos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].