|
| fonas =
| vardas = Ramūnas Bytautas
| paveikslėlis =
| paveikslėlio apibūdinimas =
| paveikslėlio dydis =
| paveikslėlis=
| gimimo data = {{Gimė|1886|08|22}}
| gimimo vieta = [[Drobūkščiai]], [[Varnių valsčius]]
| pastabos =
}}
'''Ramūnas (Romanas) Bytautas''' (g. [[1886]] m. [[rugpjūčio 22]] d. [[Drobūkščiai]], [[Varnių valsčius]] - [[1915]] m. [[birželio 22]] d. Leisinas, [[Vo|Vo kantonas]], [[Šveicarija]]) – lietuvių filosofas, [[Psichologija|psichologas]] ir publicistas.
Derino [[materializmas|materializmą]] su [[idealizmas|idealizmu]], aiškinosi tautos esmės ir savimonės klausimus, nacijos formavimosi principus. [[Kalba|Kalbą]] laikė svarbiausiu tautos požymiu. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių filosofų.
Ramūnas (Romanas) Bytautas (g. 1886 m. rugpjūčio 22 d. Drobūkščiai, Varnių valsčius - 1915 m. birželio 22 d. Leisinas, Vo kantonas, Šveicarija) – Žemaitis lietuvių filosofas, psichologas, publicistas, visuomenininkas rašęs ir kalbos klausimais. Pirmasis lietuvių filosofijos ir psichologijos terminijos kūrėjas. Analizuodamas individo santykius su tauta, bene pirmasis Lietuvoje susidomėjo indų filosofija.<br />Derino materializmą su idealizmu, aiškinosi tautos esmės ir savimonės klausimus, nacijos formavimosi principus. Kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių filosofų. Mąstytojas, nagrinėjęs jausmų sferą, jų poveikį žmogaus veiklai. Tačiau, jo nuomone, mokslas negali pripažinti nei grynai aktualaus, nei grynai substancionalaus priežastingumo; Bytautas manė, kad nė vienam psichologui nepavyko nustatyti dėsnių, pagal kuriuos kinta psichiniai procesai. Grįsdamas šią koncepciją, jis rašė.”Mes visai nežinome, kokia speciali psichinė sąlyga reikalinga tam, kad įvyktų tas ar kitas psichinis reiškinys, bet mes tikrai žinom, jog idant įvykių, bet koks sąmonės reiškinys, yra būtinas nepaliaująs mūsiškio „Aš“ veikimas. Be „Aš“ nėra nė vieno pergyvenimo, jis yra visų paskutinis pagrindas”.
== Biografija ==
[[1905]]–[[1912]] m. [[Maskvos universitetas|Maskvos universitete]] studijavo filosofiją ir psichologiją. [[1912]]–[[1913]] m. Maskvos gimnazijose dėstė psichologiją, logiką, lotynų ir rusų kalbas.
<br />Baigė Kražių pradžios mokyklą. 1896 m. buvo įstojęs į Permės gimnaziją. Po metų grįžo į Lietuvą. 1897 m. persikėlė į Vilnių, kur baigė vidurinį mokslą. Čia jis pradėjo rusiškai rašyti eiles. Vėliau savo ankstyvuosius rankraščius sudegino. 1905–1912 m. Maskvos universitete studijavo filosofiją ir psichologiją. 1905m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Po dviejų metų perėjo į Istorijos- filosofijos, kur pajuto tikrąjį savo pašaukimą. Be filosofijos dalykų, domėjosi kalbomis, politine ekonomija. Kruopščiai rengė diplominį darbą „V.Vunto mokslo apie sielos substancijos sąvoką kritika“, kuriame siūlė derinti materializmą ir idealizmą laikantis psichofizinio principo. R.Bytautas buvo paliktas Maskvos universiteto Filosofijos katedroje rengtis profesūrai, kartu dirbo mokytoju Maskvos gimnazijoje. Nuo 1906 m. dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos ir Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo pradėjęs įkurti žurnalą „Aušrinė“. Jame jis spausdino svarbiausius savo straipsnius. R.Bytautas rašė tai, kas rūpėjo to meto visuomenei.<br />1912–1913 m. Maskvos gimnazijose dėstė psichologiją, logiką, lotynų ir rusų kalbas. Buvo paliktas prie Filosofijos katedros rengtis doktoratui. Nuo 1907 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1912–1913 m. mokytojavo Maskvoje. Daug kur sekė kaime dirbančiu Jauniumi. Bendravo su J. Jablonskiu, dalyvavo jo vadovaujamoje terminologijos komisijoje. Paskatino domėtis terminologija studijų draugą S. Šalkauskį. Parašė ir daugiau straipsnių lietuvių kalbos klausimais. Formavo jo pasaulėžiūrinę kryptį, iškeldamas tris pagrindinius jaunosios lietuvių inteligentijos veiklos principus – demokratizmą, tautiškumą ir individualizmą.
Lietuvių mokslo draugijos narys, vienas žurnalo „Aušrinė“ įkūrėjų ir aktyviausių bendradarbių, dar bendradarbiavo katalikų žurnale „Draugija“. Kurį laiką priklausė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai. Periodikoje (Draugijoje, Aušrinėje) paskelbtuose str. (Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos, Tauta ir tautiškoji sąmonė ir kt.) sprendė nacionalinės savimonės ir tautinės kultūros filosofinius klausimus. Susirgęs džiova gydėsi Druskininkuose, Italijoje, Šveicarijoje. Mirė 1915 m. gegužės 22 d. Leisine (Šveicarija). Mirė nesulaikęs dvidešimt devynerių metų.
Lietuvių mokslo draugijos narys, vienas žurnalo [[Aušrinė (žurnalas)|„Aušrinė“]] įkūrėjų ir aktyviausių bendradarbių, dar bendradarbiavo katalikų žurnale „Draugija“. Kurį laiką priklausė [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija]]i.
== Mokslinė veikla ==
Daugiausia rašė kalbos ir filosofinėmis temomis (str. „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ [[1908]] m., „Lietuvių raštkalbės reikalais“ 1908 m., „Tauta ir tautiškoji sąmonė“ 1912 m., 1913 m.).
Daugiausia rašė kalbos ir filosofinėmis temomis (str. „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“) Tai - bene pirmasis tokio pobūdžio darbas lietuvių kalba. Šiame ir kituose straipsniuose kalbos klausimais R.Bytautas teigė, kad kalbos raida sutampanti su kultūros istorija, atspindinti tautos santykį su pasauliu ir mąstymo būdą. Tačiau pagrindinį dėmesį R.Bytautas skyrė filosofinės kultūros ugdymui, daug polemizavo. <br />Įdomų straipsnį R.Bytautas paskelbė apie 1908 m. gegužės mėn. Kaune vykusioje Dailės parodoje. Straipsnyje R.Bytautas įrodinėjo, kad simbolizmo negalima supaprastinti: juk simbolizmas taip pasireiškiantis tikrove, tik apibendrintai poetiniais vaizdais. Prie tos pačios simbolizmo grupės filosofas priskiria ir M.K. Čiurlionio paveikslus. Apibūdina juos kaip gražius kūrinius, ir norint suprasti jų tikrovės iškreiptumą reikia surasti savyje poetiškumo jausmą. R.Bytautas savo nuomonę grindė tuo, jog tikrovės iškreipimas reikalingas didesniam įspūdžiui pasiekti.. „Lietuvių raštkalbės reikalais“ 1908 m.,(„Tauta ir tautiškoji sąmonė“ 1912 m., 1913 m.) <br />1908 m. žurnale „Draugija“ (Nr. 4) paskelbė didelį straipsnį „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“, kuriame nagrinėjo bendrinės kalbos formavimosi problemas. Domėjosi terminologija, svetimžodžiams siūlė taikyti lietuvių kalbos rašybą, fonetiką, pridėti lietuviškas galūnes. („Aušrinė“ 8–9, 1911; 15–18, 1912). 1912 m. „Aušrinėje“ išspausdintas jo straipsnis „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“. <br />P.Dovydaitis 1910 m. žurnale „Aušrinė“ rašė, kad tikėjimas esąs būtinas žmogui, o etika turinti būti grindžiama idealizmu, nes materializmas esąs nemoralių žmonių pasaulėžiūra. R.Bytautas neigė tokius kaltinimus ir pirmiausia korektiškai reikalavo, kad oponentas teisingai dėstytų savo mintis. Atsakydamas dėstė materializmo principus, nors ir pats ne su visais sutiko, tačiau filosofo nuomone, viena yra priimti ar atmesti vienokią ar kitokią teoriją ir kita - ją iškraipyti. Jis teigia, kad pagrindiniai materializmo teiginiai yra šiuolaikinio mokslo „pamatiniai elementai“, ir tai, yra materializmo istorinė reikšmė. Kartu R.Bytautas parodė materializmo ir pozityvizmo skirtumus. <br />Savo mintis R.Bytautas dėstė ramiai, neužgauliojo, mokė naujai diskutuoti. Jo minčių dėstymas vertė ir kitus mąstyti bei kruopščiai rengtis diskusijoms. <br />R.Bytautas sutinka, kad žmogui tikėjimas būtinas, tačiau tikėjimas nelygus tikėjimui. Jis skiria racionalųjį (mokslinį) ir iracionalinį (religinį) tikėjimą. R.Bytautas viename savo mokslinių straipsnių rašė jog tikėjimas yra būtinas žmogaus dvasos elementas ir, kad be jo negali būti gyvenimo veiklos. Tikėjimas būdingas kiekvienam žmogui ir nugali prieš elgesį to, kuris savo pasaulėžvalgą pasiryžęs grįsti grynu žinojimu- mokslu. Ir pabaigai užrašė, kad tikėjimas idealu veda žmoniją pirmyn.Jo filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos rusų ir vokiečių filosofai idealistai, dualizmas. Derino materializmą ir idealizmą. Materializmas, aiškina medžiagiškų reiškinių pasaulį ir yra metodologinis gamtos mokslų pagrindas, bet to nepakanka suvokti būties esmei, sąmonės reiškiniams, dvasinei žmogaus veiklai. Savaiminei Visatos raidai paaiškinti neužtenka materializmo, jį reikia papildyti teleologija, materializmą pakeičiant panteizmu. Manė, kad pasaulio esmė geriausiai pažįstama remiantis vidiniu patyrimu. Dorovę traktavo kaip socialinį reiškinį, kuris reguliuoja individo ir visuomenės santykius, turi savo imanentinius dėsnius, kildino ją iš žmogui įgimto siekio sveikai gyventi. Tautos integraliniu pagrindu nurodė nacionalinę kultūrą ir jos tradiciją. Tautą traktavo kaip socialinės raidos ekonominių santykių ir istorinių aplinkybių darinį, t.y. kaip vieną sąlygų, reikalingų žmogaus dvasiniam tobulėjimui ir saviraiškai. Kalbėjo apie tai jog klasinę visuomenės struktūrą lemia ekonominiai santykiai, bet socialinių sluoksnių antagonizmą gali panaikinti įgimtas žmogiškumas.[1] Kultūros, tautos pagrindu laikė kalbą, per kurią adekvačiausiai realizuojama nacionalinė savimonė. Savo darbų idėjomis skatinamai veikė modernistines tendencijas lietuvių literatūroje. <br />R.Bytauto įsitikinimu, filosofinis išsilavinimas būtinas kiekvienam žmogui. Tai „Aušrinės“ redakcija sumanė nuolatinę skiltį „Lavinimosi reikalui“, kurioje būtų pateikiamos humanitarinių mokslų žinios, R.Bytautas parašė straipsnį „Filosofija“. Jis aiškino įvairias filosofijos sąvokas, parodė filosofijos reikalingumą, kėlė filosofijos ir pasaulėžiūros skirtumą, jos santykį su kitais mokslais.‘Filosofija- anot R.Bytauto, - visumos pažinimas. Tai mokslas, kurio tyrinėjimo objektas yra ištisa visuma. Kiti mokslai tyrinėja tik pavienes tikrumos dalis, tik ribotas apsireiškimų dalis, o filosofija kelia uždavinį - ištirti viską. Šitą tikslą filosofija gali pasiekti tik visų mokslų padedama. Pavieniai mokslai teikia filosofijai žinių apie įvairias visuomenės dalis, o filosofija jungia jas į vientisą pasaulio paveikslą.
Straipsnio tikslas - sužadinti skaitytojo norą savarankiškai studijuoti filosofiją.
Šias mintis R.Bytautas plėtojo ir diskusijoje dėl lietuviškos enciklopedijos leidimo. Pasakojo jog mūsų kultūrai gresia du pavojai:<br />geriausių kūrybinių jėgų nutekėjimas į kitas šalis ir užsisklendimas. Labiausiai apleistos mūsų kultūros sritys, teigė R.Bytautas, yra filosofija ir sociologija, todėl jas reikia plėtoti. Kalbėjo apie tai, kad tik tai turi būti aukštesnė populiarizacija, kurios tikslas - ne mokytis a, b, c savamokslių, nemokančių kitų kalbų, bet duoti šviesuomenei dvasinio peno gimtąja kalba, suteikti mokslininkams progą pasireikšti lietuvybės dirvoje.
Tautos dvasinės kultūros bruožus, dabartinės kultūros sąveiką su praeitimi R.Bytautas išdėstė straipsnyje „Tauta ir tautiška sąmonė“. Jis teigė, kad bajorai nutauto dėl savo klasinio egoizmo.“ R.Bytautas pastebėjo jog aristokratai save laikė pranašesniais, negu kitus tos pačios tautos atstovus. Kalbėdavo apie tai, kad aristokratų socialinė padėtis baudžiavos laikais suteikdavo jiems visišką poelgių laisvę ir progą, be kliūčių tenkinti savo geidulius t.y. visaip koneveikti savo pavaldinius. Prasidėjus tautiniam sąjūdžiui, despotų psichologija negalėjo tuoj išnykti, nes šeimos tradicija neleidusi apleisti tėvų kultūros. Neleidusi to ir klasinė puikybė (pasididžiavimas), nes aristokratai savo kultūrą ir kalbą laikė socialinės aukštesnybės simboliu. Pereiti į kitą socialinį sluoksnį, suprasti jo pozicijas reikėjo didvyriškumo, o jo daugeliui trūko.
Straipsnį „Tauta ir tautiška sąmonė“ R.Bytautas išspausdino 1913 metų pirmame „Aušrinės“ numeryje. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų filosofo straipsnių. Netrukus jis susirgo kaulų tuberkulioze. Liga sparčiai progresavo. Tais pačiais metais filosofas išvyko gydytis į Druskininkus, iš ten į Italiją ir Šveicariją. Lezenas- paskutinė jo gydykla. 1914 m. liepos 8 d. jį aplankęs istorikas Ignas Jonynas būsimajam filosofui Stasiui Šalkauskiui rašė apie blogą R. Bytauto sveikatą, bet pagerėjusią nuotaiką ir vylėsi, kad už kelerių metų filosofas pasveiks, tačiau R.Bytautas neišgyveno nė metų: 1915 m. birželio 22 d. mirė.
Jo filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos rusų ir vokiečių filosofai idealistai, [[Sąmonės filosofija#Dualizmas|dualizmas]]. Derino [[materializmas|materializmą]] ir [[idealizmas|idealizmą]]. Materializmas, pasak jo, aiškina medžiagiškų reiškinių pasaulį ir yra metodologinis gamtos mokslų pagrindas, bet to nepakanka suvokti būties esmei, sąmonės reiškiniams, dvasinei žmogaus veiklai. Savaiminei [[Visata|Visatos]] raidai paaiškinti neužtenka materializmo, jį reikia papildyti teleologija, materializmą pakeičiant [[panteizmas|panteizmu]]. Manė, kad pasaulio esmė geriausiai pažįstama remiantis vidiniu patyrimu. Dorovę traktavo kaip socialinį reiškinį, kuris reguliuoja individo ir visuomenės santykius, turi savo imanentinius dėsnius, kildino ją iš žmogui įgimto siekio sveikai gyventi. Tautą traktavo kaip socialinės, raidos, ekonominių santykių ir istorinių aplinkybių darinį, t.p. kaip vieną sąlygų, reikalingų žmogaus dvasiniam tobulėjimui ir saviraiškai. Klasinę visuomenės struktūrą lemia ekonominiai santykiai, bet, anot jo, socialinių sluoksnių antagonizmą gali panaikinti įgimtas žmogiškumas.<ref>{{VLE|III|249||Ramūnas Bytautas}}</ref>
== Literatūra ==
[[Kategorija:Lietuvos filosofai]]
[[Kategorija:Lietuvos psichologai]]
<br />Ramūnas Bytautas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 249 psl.
<br />www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/Vertybines_orientacijos.pdf <br />Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius, Vaga, 1964, 331.
<br />Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius, Vaga, 1964, 111–112.
<br />Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius, Vaga, 1964, 116.
<br />Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius, Vaga, 1964, 112.
<br />Bytautas R., 1913, Tauta ir tautiška sąmonė. – Aušrinė, Nr. 22, 25.
|
