Algirdas Julius Greimas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 19:
Karo metais Greimas rašė į pogrindžio spaudą. Po 1943 m. Įvykūsio antinacinės rezistencijos vadovų arešto jis užėmė Jurgio Valiulio (Karolio Drungos) vietą, ėmė vadovauti spaudos ir propagandos sektoriui.
==
1951m Greimas pasitraukia iš aktyvios politikos ir labiau atsideda kultūros klausimams.
1958m „Dirvoje“ kalbėdamas apie savąją lietuvišką veiklą jis sakosi prisiėmęs „kultūrinio juodadarbio pareigas“.
Jau būdamas 12 metų parašė avantiūrinį romaną. Daug skaitydavo Šiaulių miesto bibliotekoje, tad skaitymas pamėgdžiojo vaikų avantiūras ir parašė šį nuotykių romaną.
Pirmoji Greimo prakalba buvusi apie Vaižgantą, kai kartą per metus visa gimnazija būdavo sušaukiama ir vienas mokinys skaitydavo paskaitą.
1942. mirus K. Binkiui Šiaulių teatre miesto inteligentai surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu Greimo pasakyta kalba „Binkis- vėliauninkas“ tapo ir viena pirmųjų publikacijų, 1943m. pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.
Greimas buvo almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorius.
Pokario metais vadinamųjų perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir kiek vėliau Amerikoje gyvavo kultūrinė „mažoji Lietuva“, pajėgusi subrandinti ištisą kūrėjų kartą. Greimas nusistatė principą: atsiliepti į visus kvietimus ir pasiūlymus, kuriuos gaus. Rašė į išeivijos spaudą, skaitė paskaitas įvairiuose susibūrimuose, išnaudojo kiekvieną progą užmegzti ryšius su Lietuva, aktyviausiai įsiterpė į nepriklausomybę atgavusiso Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jam teko gyventi vienu metu dviejuose pasauliuose. Kalbėdamas apie kitus žmones ir dalykus jis nemažai pasako ir apie save. Skaitydamas jos straipsnius iš pokario ir kiek vėlesnes periodikos, tai, kad Greimas buvo išmintingas ir be semiotikos.
1971m apžvelgė bendrosios struktūrinės metodikos problemas ir struktūrinį metodą, analizavo Gedimino sapno legendą, 1979m aptarė kai kuriuos literatūros tyrinėjimo principus. Paskaitos Vilniaus universitete sulaukė didelio visuomenės dėmesio , o taip pat ir ideologijos sargų susirūpinimo.
Rašė lingvistikos, semantikos bei semiotikos klausimais, lietuvių folkloristikos ir kitais klausimais; formulavo bendrosios semiotikos idėjas ir siekė jas pritaikyti kultūrinių procesų analizei. Kartu domėjosi , ar negalima šio metodo pritaikyti istorijos tyrimui, ypač kai trūksta kitų šaltinių.
Mokslininkas rašė prancūzų ir lietuvių kalbomis; prancūziškai rengė bendraautorinius darbus, lietuviškai – apie mūsų tautos kultūrą. Nuolat aiškino lietuvių skaitytojams savo koncepcijas, neretai interviu forma. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vis daugiau domėjosi lietuvių kultūra, ypač mitologija, bandė ją išryškint pasaulinės kultūros kontekste. Analizuodamas senovės lietuvių kultūros reliktus, jis atskleidė mūsų protėvių pasaulėjautą. Nagrinėdamas lietuvių kultūros vyksmą, Greimas formulavo naujus kultūrologijos principus. Profesoriaus dėka ne vienas Vakarų mokslininkas atkreipė dėmesį į lietuvių kultūros fenomeno savitumą. Greimo moksliniai interesai tolydžiai plėtėsi. Jis sugebėjo į žinomus dalykus pažvelgti naujai, vertė susimąstyti dėl įsigalėjusių postulatų pagrįstumo.
| |||