Rytų Prūsija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iki XIII amžiaus didžiojoje Rytų Prūsijos teritorijos dalyje gyveno [[Prūsai|prūsų gentys]]. Apie [[1225]]–[[1226]] metus [[Mozūrija|Mozūrijos]] kunigaikštis Konradas pradėjo derybas su [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordinu]], siekdamas prisikviesti jį pagalbon kovojant su prūsų gentimis. Ordinui įsikurti buvo perduota [[Kulmas|Kulmo]] žemė, iš kurios [[1231]] m. prasidėjo ordino ekspansija į prūsų žemes. Nepaisant kelių prūsų sukilimų (didžiausi vyko [[1242]]–[[1249]] m. ir [[1260]]–[[1274]] m.), iki XIII a. antrosios pusės Vokiečių ordino riteriai įsitvirtino didžiojoje būsimosios Rytų Prūsijos provincijos dalyje. Teritorijos [[LDK]] pasienyje ([[Skalva]] ir [[Nadruva]]) buvo menkai gyvenamos, tad Ordino laikais miestai ir dvarai kūrėsi arčiau Baltijos jūros. Vokiečių ordino vietininko Prūsoje rezidencija iki [[1309]] m. buvo Elbinge (dab. Elbląg Lenkijoje), nuo [[1309]] m. pagrindinė paties ordino rezidencija buvo perkelta į [[Marienburgas|Marienburgą]] (dab. Malbork Lenkijoje). Per [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšį]] ir Trylikos metų karą ([[1454]]–[[1466]] m.) ordino pajėgos buvo išsekintos. Pagal Torūnės taikos sutartį ([[1466]] m. [[spalio 19]] d.) buvusios ordino valdos Prūsijoje buvo padalintos: derlingiausios teritorijos su geriausiai įdirbtomis žemėmis ir svarbiausiais uostais (Dancigu ir Elbingu) Rytų Pomeranijoje kartu su Varmės vyskupija buvo prijungtos prie Lenkijos ir nuo tol vadintos ''Karališkaisiais Prūsais'' (vok. ''{{De|Königlich Preussen''}}, lenk. ''{{Pl|Prusy Królewskie''}}), o likusi teritorija palikta Vokiečių ordinui, kurio didysis magistras nuo šiol turėjo prisiekti Lenkijos karaliui vasalo ištikimybės priesaika. Kadangi ordinas taip pat neteko savo pagrindinės rezidencijos Marienburge, naująja didžiojo magistro rezidencija tapo Karaliaučiaus pilis.

Ordino bandymas išsivaduoti iš Lenkijos vasaliteto [[1520]]–[[1521]] m. kare nepavyko. Pasklidus [[Martynas Liuteris|Liuterio]] idėjoms, ordino magistras [[Albrechtas Brandenburgietis]] tapo veikliu jų šalininku ir pats perėjo į liuteronų tikėjimą. [[1525]] m. [[balandžio 10]] d. didysis magistras Albrechtas [[Krokuva|Krokuvoje]] sudarė sutartį su Lenkijos karaliumi [[Žygimantas Senasis|Žygimantu Senuoju]]. Ordino valstybė buvo likviduota, sekuliarizuota ir pavadinta Prūsijos hercogyste (vok. ''{{De|Herzogtum Preußen''}}), tačiau pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas liko vasaliniuose santykiuose su Lenkijos karaliumi. Nutrūkus hercogo Albrechto Brandenburgiečio (mirė [[1568]] m.) palikuonių vyriškajai linijai, Prūsijos hercogo sostą [[1618]] m. paveldėjo [[Brandenburgas|Brandenburgo]] markgrafai ir [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] kurfiurstai [[Hohenzollernai]]. Kadangi pagrindinė Hohenzollernų politinė veikla vyko Brandenburge, [[Karaliaučius]] užleido politinio centro vaidmenį [[Berlynas|Berlynui]], o pačios Prūsijos hercogystės valdos vis aiškiau virto Hohenzollernų valdų provincija.