Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 59:
Šventųjų gyvenimas
 
Pirmojo Vilniaus akademijos [[rektorius|rektoriaus]] Petro Skargos knyga „[[Šventųjų gyvenimaiknyga|knyga]] „Šventųjų gyvenimai“, parašytas jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą jis išleistas 1579 m. Vilniuje, [[Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis|Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio]] spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam Skargai (m. [[1612]]).
 
 
Eilutė 65:
 
Knygą „Apie [[Dievas|Dievo]] Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“:
[[1590]] m. Skarga, beje, [[1579–1589]] m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.
Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas|intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK|LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis |Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė|Kazanės]], [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas|patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas|apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija|agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia|Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK|LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[Popiežius|popiežius]], o [[Žečpospolita|Žečpospolitos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].