14:43, 7 kovo 2010 versija taisyti Laimonas zickus (aptarimas \| indėlis) 5 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		14:45, 7 kovo 2010 versija taisyti anuliuoti Laimonas zickus (aptarimas \| indėlis) 5 keitimai Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 68: Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva\|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas\|intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK\|LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma\|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis \|Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė\|Kazanės]], [[1589]] m. [[Maskva\|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas\|patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas\|apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija\|Bizantijos]], tiek jos [[agonija\|agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma\|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia\|Bažnyčia]] [[Lenkija\|Lenkijoje]] ir [[LDK\|LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[Popiežius\|popiežius]], o [[Žečpospolita\|Žečpospolitos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa\|Europą]]. == P.Skargos darbų reikšmė == Savo gyvenimo metais, [[XVI a]]a. pabaigoje - [[XVII a]]a. pradžioje, P.Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P.Skargos “Šventųjų gyvenimai”, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda\|Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo [[XVIII\|XVIII]] a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti “Seimo pamokslai”. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius\|Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) “Seimo pamokslų” autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą ([[College de France]]), kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas\|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius). Kiek vėliau, [[XIX a]]a. pabaigoje - [[XX a]]a. pradžioje, P.Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai.Istorikus domino P.Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P.Skarga. [[XX a]]. viduryje pažvelgta į P.Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos [[400]] metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių. == Biobliografija == Už Švenčiausiąją [[Eucharistija\|Eucharistiją]] prieš Cvinglio ir [[Andrius Volanas\|Andriaus Volano]] ereziją, [[1576]].

Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų