Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

536 pridėti baitai ,  prieš 10 metų
nėra keitimo aprašymo
 
== Kūryba ==
Populiariausias Skargos veikalas [[Żywoty świętych]] (Šventųjų gyvenimai, 1579) yra pirmasis stambus [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Lietuva|Lietuvos]] hagiografinis [[paminklas|paminklas]], kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės [[ideologija|ideologija]], nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Susilaukęs pakartotinių leidimų, šis veikalas turėjo reikšmės vėlesnei žanro plėtotei, buvo pavyzdys ir šaltinis [[Motiejus Valančius|Motiejaus Valančiaus]] hagiografiniams pasakojimams.
 
[[Vilnius|Vilniuje]] išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai [[Pro Sacratissima Eucharistia]]... (Apie Švenčiausiąją Eucharistiją..., [[1576]]), Siedm filarów na których stoi katolicka nauka (Septyni ramsčiai, kuriais laikosi katalikų [[mokslas|mokslas]], [[1582]]) kritikuoja kalvinisto [[Andrius Volanas|Andriaus Volano]] darbus. Formuodamas jėzuitišką „kovojančio“ kataliko poziciją (traktatas Żołnierz chrześcijański / [[Krikščioniškasis [[karys|karys]], [[1606]]; [[Vilnius|Vilniuje]] išl. 1738, 1748, 1759), Skarga pasirodė ir kaip politikas, katalikiškosios [[monarchija|monarchijos]] gynėjas.
 
Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, [[1597]]), kuriame įtaigia [[barokas|barokine]] [[retorika|retorika]] pasiekiama brandi politinės minties ir [[religija|religinių]] apmąstymų [[sintezė|sintezė]]. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, [[teologija|teologinės]] sistemos kontekste.
 
[[1577]] m. jėzuitas [[jėzuitai|jėzuitas]] Petras Skarga]] išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios [[Bažnyčia|Bažnyčios]] atkritimą“.
 
Lenkijos ir Lietuvos hagiografinis paminklas :
Šventųjų gyvenimas
 
Pirmojo Vilniaus akademijos [[rektorius|rektoriaus]] Petro Skargos knyga „[[Šventųjų gyvenimai]]“, parašytas jėzuitų provinciolo paliepimu. Pirmą kartą jis išleistas 1579 m. Vilniuje, [[Mikalojaus Kristupo Radvilos]] Našlaitėlio spaustuvėje. Šis veikalas plačiai išgarsino autorių ir sulaukė 25 leidimų, iš kurių 8 pasirodė dar esant gyvam Skargai (m. [[1612]]).
 
 
 
 
Knygą „Apie [[Dievas|Dievo]] Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“:
[[1590]] m. [[Skarga]], beje, [[1579–1589]] m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui [[Zigmantui]].
Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas|intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK|LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis |Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė|Kazanės]], [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas|patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas|apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija|agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia|Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK|LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[Popiežius|popiežius]], o [[Žečpospolita|Žečpospolitos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „[[Atsilikusi]]“„Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].
== P.Skargos darbų reikšmė ==
Savo gyvenimo metais, [[XVI a]]. pabaigoje - [[XVII a]]. pradžioje, [[P.Skarga]] garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras.
Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P.Skargos “[[Šventųjų“Šventųjų gyvenimai]]”gyvenimai”, susilaukę vėliau net 25 leidimų.
[[Legenda|Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo [[XVIII a|XVIII]] a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti “Seimo pamokslai”.
Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius|Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) “Seimo pamokslų” autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą ([[College de France]]), kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
Kiek vėliau, [[XIX a]]. pabaigoje - [[XX a]]. pradžioje, [[P.Skarga]] kaip politiku susidomėjo istorikai.Istorikus domino P.Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P.Skarga.
[[XX a]]. viduryje pažvelgta į P.Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos [[400]] metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
== Biobliografija ==
Už Švenčiausiąją [[Eucharistija|Eucharistiją]] prieš [[Cvinglio]] ir [[Andrius Volanas|Andriaus Volano]] ereziją, [[1576]].
Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą, [[1577]].
Šventųjų gyvenimai, [[1579]].
5

pakeitimai