Dialektinis materializmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 33:
Nemaža veikalų, specialiai skirtų dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti konkrečiose srityse, parašė Engelsas. Tokios yra jo įžymios knygos "Anti - Diuringas", "Liudvikas Feuerbachas… ", "Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė" ir kiti kūriniai, kuriuose, remiantis gamtos mokslo ir istorinės praktikos apibendrinimu, priešiškų marksizmui filosofinių srovių kritika, giliai ir ryškiai nušviečiamos visos marksistinės filosofijos - materializmo, dialektikos, pažinimo teorijos, materialistinės istorijos perspektyvos - pusės. Taip pat, šių kūrinių tarpe svarbią reikšmę turi neužbaigtas F. Engelso veikalas "Gamtos dialektika".
 
== Pagrindai ==
== Priešybių kova ir vienybė ==
Dialektiniame materializme organiškai derinasi ir būties, ir pažinimo raidos dėsniai, nes jie tapatingi savo turiniu, o skiriasi tik forma. Dėl to materialistinė dialektika yra ne tik ontologinis, bet ir gnoseologinis mokslas, logika, nagrinėjanti mąstymą ir pažinimą jų tapimo ir vystymosi procese, nes daiktai ir reiškiniai yra tai, kuo jie tampa vystydamiesi, ir juose, kaip tendencija, slypi jų ateitis, tai, kuo jie taps. Šia prasme ir pažinimo teoriją materialistinė dialektika traktuoja kaip apibendrintą pažinimo istoriją, ir kiekviena sąvoka, kiekviena kategorija, nors ir būdamos labai bendro pobūdžio, turi istoriškumo žymių. Svarbiausia dialektinio materializmo kategorija yra prieštaravimas. Mokyme apie prieštaravimus jis parodo bet kurio vystymosi varomąją jėgą ir šaltinį. Šis mokymas įgalina suprasti visas kitas dialektinio vystymosi kategorijas bei principus: vystymąsi, kiekybiniams pakitimams pereinant į kokybinius, laipsniškumo pertrūkį, šuolius, vystymosi pradinio momento neigimą ir paties šio neigimo neigimą, kai kurių pirminės būklės pusių, bruožų pasikartojimą aukštesniu pagrindu. Iš dialektinio materializmo pozicijų galima suprasti sudėtingą, labai prieštaringą, objektyvios tiesos formavimosi kelią, ryšį kiekvienoje mokslo vystymosi pakopoje tarp absoliutumo ir santykinumo, pastovumo ir kintamumo elementų, perėjimus nuo vienų apibendrinimo formų prie kitų, gilesnių. Būdamas vientisas, sistemingas ir iš esmės revoliucinis, nesitaikantis su jokiu sustingimu bei nejudamumu, dialektinis materializmas nuosekliai įeina į visas tikrovės pažinimo ir veiklos srits, sukurdamas vientisą metodologinę sistemą, apimančią visas įmanomas materijos ir judėjimo formas.
Priešybių kovos ir vienybės dėsnis - tai visuotinis tikrovės ir jos pažinimo žmogaus mąstymu principas, sudarantis materialistinės dialektikos esmę, jos branduolį. Kiekviename objekte yra piešybių, kitaip tariant, kiekvienas objektas yra dalus. Priešybėmis dialektinis materializmas laiko tokius objekto momentus, puses ir pan., kurios sudaro neišardomą vienybę ir šalina viena kitą ne tik skirtingais atžvilgiais, bet ir tuo pačiu atžvilgiu, t. y. skverbiasi viena į kitą. Kaip nėra priešybių be jų vienybės, taip nėra vienybės be jos priešybių. Priešybių vienybė yra absoliuti objekto atžvilgiu, bet santykinė, laikina kitų objektų atžvilgiu, o priešybių kova - absoliuti kitų objektų atžvilgiu, bet santykinė konkrečiam objektui. Šis dėsnis paaiškina objektyvų vidinį bet kurio judėjimo šaltinį, nesinaudodamas jokiomis pašalinėmis jėgomis, padeda suprasti judėjimą kaip savijudą. Jis atskleidžia konkretų įvairovės vieningumą būtent kaip konkrečią, o ne sustingusią tapatybę. Dialektinis mąstymas ne skaldo visumą, abstrakčiai atribodamas kraštutinumus, o, priešingai, suvokia visumą kaip organišką vienybę, kaip sistemą, kurioje priešybės įsiskverbia viena į kitą, sąlygodamos visą vystymosi procesą. Tuo būdu logiškai atkuriami konkretus objekto vientisumas ir vystymasis.
 
=== Priešybių kova ir vienybė ===
Priešybių kovos ir vienybės dėsnis - tai visuotinis tikrovės ir jos pažinimo žmogaus mąstymu principas, sudarantis materialistinės dialektikos esmę, jos branduolį. Kiekviename objekte yra piešybių, kitaip tariant, kiekvienas objektas yra dalus. Priešybėmis dialektinis materializmas laiko tokius objekto momentus, puses ir pan., kurios sudaro neišardomą vienybę ir šalina viena kitą ne tik skirtingais atžvilgiais, bet ir tuo pačiu atžvilgiu, t. y. skverbiasi viena į kitą. Kaip nėra priešybių be jų vienybės, taip nėra vienybės be jos priešybių. Priešybių vienybė yra absoliuti objekto atžvilgiu, bet santykinė, laikina kitų objektų atžvilgiu, o priešybių kova - absoliuti kitų objektų atžvilgiu, bet santykinė konkrečiam objektui. Šis dėsnis paaiškina objektyvų vidinį bet kurio judėjimo šaltinį, nesinaudodamas jokiomis pašalinėmis jėgomis, padeda suprasti judėjimą kaip savijudą. Jis atskleidžia konkretų įvairovės vieningumą būtent kaip konkrečią, o ne sustingusią tapatybę. Dialektinis mąstymas ne skaldo visumą, abstrakčiai atribodamas kraštutinumus, o, priešingai, suvokia visumą kaip organišką vienybę, kaip sistemą, kurioje priešybės įsiskverbia viena į kitą, sąlygodamos visą vystymosi procesą. Tuo būdu logiškai atkuriami konkretus objekto vientisumas ir vystymasis.
 
=== Kiekybės perėjimas į kokybę ===
Kiekybinių pakitimų virtimas kokybiniais pakitimais yra vienas iš pagrindinių dialektikos dėsnių, paaiškinantis, kaip, kokiu būdu vyksta judėjimas ir vystymasis. Šis dėsnis konstatuoja, kad nepastebimų, nuolatinių kiekybinių pakitimų kaupimasis tam tikru kiekvienam atskiram procesui momentu būtinai sukelia esminius, pagrindinius kokybinius pakitimus, šuolišką perėjimą iš senos kokybės į naują.