|
XVIII a. Prancūzijoje gausiomis dialektinėmis idėjomis išsiskyrė [[Žanas Žakas Ruso]] ir [[Denisas Didro]]. Pirmasis tyrinėjo prieštaravimus kaip istorijos vystymosi sąlygą, antrasis - be to, prieštaravimus to meto visuomenės sąmonėje.
Labai svarbus dialektikos raidos etapas buvo vokiečių klasikinis idealizmas, kuris, skirtingai nuo metafizinio [[Materializmas|materializmo]], laikė tikrovę ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir traktavo ją kaip veklos objektą. ŠiameKartu etapevokiečių vystydamiidealistai dialektikąneatskleidė ypačmaterialaus pasižymėjopažinimo ir subjekto veiklos pagrindo, dėl to jų dialektika galiausiai būdavo suvedama į vieną "pirminę" priežastį, absoliutą, kas iš esmės prieštaravo pačiam dialektinio vystymosi principui. Pirmasis pramušė spragą metafizikoje [[Imanuelis Kantas]]. Jis nurodė priešingų jėgų reikšmę fiziniuose ir kosmogoniniuose procesuose, pirmasis po Dekarto iškėlė vystymosi idėją gamtos pažinimo srityje. Pažinimo teorijoje Kantas plėtojo dialektines idėjas mokyme apie antinomijas. Tačiau, Kanto nuomone, proto dialektika – iliuzija, ir ji išnyksta, kai tik mintis grįžta į savo ribas, apimančias tik reiškinių pažinimą. Vėliau pažinimo teorijoje ("Mokslų moksle") [[Johanas Fichtė]] išplėtojo antitezinį kategorijų išvedimo metodą, turintį svarbių dialektinių idėjų. [[Friedrich Wilhelm Joseph Schelling|Frydrichas Šelingas]], beisekdamas [[GeorgKantu, Wilhelmplėtojo Friedrichdialektinę Hegel|Georgasgamtos Vilhelmasprocesų Hėgelis]]sampratą.
Kartu vokiečių idealistai neatskleidė materialaus pažinimo ir subjekto veiklos pagrindo, dėl to jų dialektika galiausiai būdavo suvedama į vieną "pirminę" priežastį, absoliutą, kas iš esmės prieštaravo pačiam dialektinio vystymosi principui. Pirmasis pramušė spragą metafizikoje [[Imanuelis Kantas]]. Jis nurodė priešingų jėgų reikšmę fiziniuose ir kosmogoniniuose procesuose, pirmasis po Dekarto iškėlė vystymosi idėją gamtos pažinimo srityje. Pažinimo teorijoje Kantas plėtojo dialektines idėjas mokyme apie antinomijas. Tačiau, Kanto nuomone, proto dialektika – iliuzija, ir ji išnyksta, kai tik mintis grįžta į savo ribas, apimančias tik reiškinių pažinimą. Vėliau pažinimo teorijoje ("Mokslų moksle") [[Johanas Fichtė]] išplėtojo antitezinį kategorijų išvedimo metodą, turintį svarbių dialektinių idėjų. [[Friedrich Wilhelm Joseph Schelling|Frydrichas Šelingas]], sekdamas Kantu, plėtojo dialektinę gamtos procesų sampratą.
Ikimarksistinės dialektikos vystymosi viršūnė buvo idealistinė [[Georg Wilhelm Friedrich Hegel|Georgo Vilhelmo Hėgelio]] dialektika. Hėgelio sistemoje pirmą kartą visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, kaip nuolat judantis, besikeičiantis, persitvarkantis ir besivystantis, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Skirtingai nuo abstrakčių intelekto apibrėžimų, anot Hėgelio, dialektika yra toks vieno apibrėžimo perėjimas į kitą, kai pastebima, kad tie apibrėžimai vienpusiški ir riboti, t.y. juose slypi savo pačių neigimas. Todėl dialektika, Hėgelio nuomone, yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas, kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį ryšį ir būtinumą. Hėgelio dialektikos rezultatas toli pranoko tą reikšmę, kurią jis pats teikė. Hėgelio mokyme apie būtinumą, dėl kurio viskas neigia save, slypėjo gyvenimą ir mintį revoliucinantis pradas, kurio dėka pažangieji to meto mąstytojai Hėgelio dialektiką laikė "revoliucijos algebra".
|
