Potvynis ir atoslūgis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jeigu visą Žemės paviršių dengtų vienodo gylio vandenynas ir nebūtų sausumos, šio vandenyno paviršiumi keliautų du išsipūtimai: vienas (didesnis), atkreiptas į Mėnulį bei jo „antipodas“ priešingoje planetos pusėje ir antras (mažesnis), atkreiptas į Saulę ir atitinkamai jo „antipodas“ kitoje Žemės pusėje. Mėnulio potvynio teorinis lygis būtų iki 54 cm, o Saulės potvynio – 25 cm. Tokiu atveju siziginis potvynis būtų 79 cm, o kvadratūrinis – 29 cm. Kadangi Žemė aplinkui Saulę ir Mėnulis aplinkui Žemę skrieja eliptinėmis [[Orbita|orbitomis]], teorinių potvynių amplitudė priklausomai nuo šių dangaus kūnų tarpusavio atstumų svyruotų apie ±18% (Mėnulio poveikis) ir apie ±5% (Saulės poveikis). Jeigu Saulė ir Mėnulis vienu metu būtų artimiausiuose įmanomuose taškuose prie Žemės, potvynio aukštis pakiltų iki 93 cm.

 

 

Potvynių intensyvumas priklauso ne tik nuo gravitacijos jėgos stiprumo, bet ir nuo vandenynų dubens ir sausumos formų. Sekliose jūrose potvyniai pakyla iki 6 m, o upių – iki 12-15 m. Didžiausi potvyniai registruojami Fandžio įlankoje Kanadoje (apie 16 m) ir Ungavos įlankoje (apie 17 m).