Dialektinis materializmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Dialektinis materializmas''' – bendrateorinis[[Mokslas|mokslinė]] [[marksizmasFilosofija|marksizmofilosofinė]], mokslinio socializmosistema, politinėsviena ekonomijos, marksistinių[[marksizmas|marksistinės partijųteorijos]] strategijossudėtinių beidalių, taktikosjos filosofinis pagrindas. Dialektinio materializmo išeities taškas yra tai, kad objektyviai egzistuoja amžinai judanti ir besivystanti [[materija]], turinti [[gnoseologija|gnoseologinį]] pirmumą sąmonės atžvilgiu.
 
Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai:
Eilutė 5:
# Kiekybės virtimas kokybe;
# Neigimo neigimas.
 
 
== Ištakos ==
 
'''Dialektika'''
 
Mokslinis [[dialektika|dialektikos]] supratimas turi ilgą formavimosi istoriją, ir pati dialektikos sąvoka atsirado, keičiant ir net atmetant pradinę termino prasmę. Pirmieji pasaulio kintamumo ir prieštaringumo suvokimo epizodai pasireiškė [[Indijos filosofija|senovės indų]] bei kinų filosofijoje. Ten istorijos eigoje dialektika sistemingiau išsivystė neortodoksinėse indų filosofijos mokyklose ([[Budizmas|budizmo]], iš dalies [[Džainizmas|džainizmo]] filosofinėse sistemose), taip pat Kinijoje [[Daoizmas|daosizmo]] filosofijoje. Europoje antikinė filosofija jau ypatingai pabrėžė visos esamybės kintamumą, laikė tikrovę procesu, parodė, kokį vaidmenį šiame procese vaidina bet kurios savybės virtimas priešinga savybe. Šios tendencijos atsispindėjo [[Heraklitas|Heraklito]], iš dalies [[Mileto mokykla|Mileto materialistų]] bei [[Pitagorininkai|pitagoriečių]] filosofijoje.
 
Tokiems tyrimams apibūdinti dar nebuvo vartojamas dialektikos terminas. Iš pradžių šiuo terminu buvo reiškiamas dialogo ir ginčo menas: 1) sugebėjimas ginčytis klausimais ir atsakymais; 2) mokėjimas klasifikuoti sąvokas, skirstyti daiktus į kategorijas. [[Aristotelis]] dialektikos išradėju laikė [[Zenonas Elėjietis|Zenoną Elėjietį]], kuris analizavo prieštaravimus, kylančius, bandant suvokti judėjimo ir [[Aibė|aibės]] sąvokas. Pats Aristotelis jau skyrė dialektiką nuo analitikos kaip mokslą apie tikėtinas nuomones nuo mokslo apie įrodymą. Prieš jį [[Platonas]], sekdamas elėjiečiais, apibrėžė tikrąją būtį kaip tapatingą ir nekintamą, bet vis dėl to dialoguose "Sofistas" ir "Parmenidas" pagrindė dialektines išvadas, jog aukščiausios esamybės rūšys gali būti mąstomos tik tokiu būdu, kad kiekviena jų egzistuoja ir neegzistuoja, yra lygi sau pačiai ir nelygi, tapati sau ir pereina į savo "kitą". Dėl to būtis esanti prieštaringa: ji vieninga ir dauginga, amžina ir laikina, nekintama ir kintama, nejudanti ir judanti. Prieštaravimas esąs būtina sąlyga skatinti sielą mąstyti. Šis menas, manė Platonas, ir yra dialektikos menas. Dialektiką toliau vystė [[Neoplatonizmas|neoplatonikai]].
[[Feodalizmas|Feodalinės]] visuomenės filosofijoje - [[Scholastika|scholastikoje]] - dialektika imta vadinti formaliąją logiką, kuri buvo priešpastatoma retorikai. [[Renesansas|Renesanso]] epochoje dialektines idėjas apie "priešybių sutapimą" kėlė [[Nikolajus Kuzietis]] ir [[Džordanas Bruno]]. Naujaisiais amžiais, nepaisydami [[Metafizika|metafizikos]] viešpatavimo, [[Renė Dekartas]] ir [[Benediktas Spinoza]] (pirmasis - savo kosmogonijoje, antrasis - mokyme apie substanciją kaip savęs priežastį) davė dialektinio mąstymo pavyzdžių.
 
XVIII a. Prancūzijoje gausiomis dialektinėmis idėjomis išsiskyrė [[Žanas Žakas Ruso]] ir [[Denisas Didro]]. Pirmasis tyrinėjo prieštaravimus kaip istorijos vystymosi sąlygą, antrasis - be to, prieštaravimus to meto visuomenės sąmonėje.
 
Labai svarbus dialektikos raidos etapas buvo vokiečių klasikinis idealizmas, kuris, skirtingai nuo metafizinio [[Materializmas|materializmo]], laikė tikrovę ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir traktavo ją kaip veklos objektą. Šiame etape vystydami dialektiką ypač pasižymėjo [[Imanuelis Kantas]], [[Johanas Fichtė]], [[Friedrich Wilhelm Joseph Schelling|Frydrichas Šelingas]] bei [[Georg Wilhelm Friedrich Hegel|Georgas Vilhelmas Hėgelis]].
 
== Istorija ==
Dialektinis materializmas atsirado XIX a. viduryje ir vystėsi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliucinių judėjimų praktika. Jis susiformavo, filosofiškai sintezuodamas, nuosekliai suprasdamas visą materijos, sąmonės ir istorijos reiškinių įvairovę, organiškai jungdamas filosofinį tikrovės aiškinimo bei analizės metodą su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija. Tai yra vienas esminių bruožų, skiriantis dialektinį materializmą nuo senosios [[filosofija|filosofijos]], kuri tik aiškino pasaulį. Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai, kad jis suformavo nuoseklią mokslinę sistemą, jungiančią visuomenę ir istorijos procesą ([[istorinis materializmas]]).
 
Pagrindiniais dialektinio materializmo, bei visos marksistinės filosofijos pradininkais laikomi [[Karlas Marksas]] ir [[Frydrichas Engelsas]], tačiau tiek dialektinio materializmo, tiek ir paties marksizmo atsiradimą taip pat sąlygojo istoriniai veiksniai, filosofijos bei gamtos mokslų vystymasis, praktinė - revoliucinė patirtis, todėl marksizmas anaip tol nėra vien šių filosofų darbo rezultatas. Nors buvusioje [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungoje]] bei daugelyje XX amžiaus socialistinių valstybių buvo ideologiškai labai sureikšminamas asmeninis K. Markso ir F. Engelso vaidmuo kuriant marksistinę filosofiją, kas dažnai virsdavo [[Asmenybės kultas|asmenybių kultu]], pervertinant ir dogmatizuojant individualius jų pasiekimus, tačiau šiuo aspektu pats marksizmas pateikia nuoseklią asmenybės ir istorijos sąryšio koncepciją, nesudarančią prielaidų subjektyvumui bei individualizmui.
 
Iki 1848 metų K. Marksas ir F. Engelsas dėjo savo mokymo, tarp jų ir filosofijos pagrindus. Po 1848 metų prasidėjo gilus ir visapusiškas šio mokymo kūrimas ir vystymas. Istorinė gairė šiame kelyje buvo svarbiausias K. Markso veikalas - [[Kapitalas (knyga)|"Kapitalas"]], kurį jis rašė visą savo gyvenimą ir kuris tapo vienu iš pagrindinių mokslinio socializmo kūrinių. "Kapitalas", būdamas ekonominis kūrinys, turi ir nepalyginamą filosofinę reikšmę. K. Marksas taikė jame [[Kapitalizmas|kapitalistinei]] socialinei - ekonominei formacijai analizuoti dialektinį - materialistinį metodą, atskleidė pagrindinius šio metodo principus, sukūrė kapitalizmo tyrimo medžiagos pagrindu materialistinę pažinimo teoriją ir logiką.