Petras Vaičiūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VP-bot (aptarimas | indėlis)
S TLE parametrų reikšmių užpildymas+{{DEFAULTSORT:Pavardė, vardas}}.
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos klaidų taisymas
Eilutė 3:
 
==Biografija==
Gimė valstiečių Vinco Vaičiūno ir Marijos Šarkaitės-Razumienės-Vaičiūnienės šeimoje. Šeimoje buvo septyni vaikai: Ignas, Jurgis, Stanislovas ir Ona Razumos bei Petras, Juozas ir Viktoras Vaičiūnai. Juozas Vaičiūnas ir Stanislovas Razumas tapo kunigais, [[Viktoras Vaičiūnas]] – psichiatru, o Petras Vaičiūnas – vienu iš pirmųjų besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių, vadovų ir dramaturgų. Didelį vaidmenį P. Vaičiūnas suvaidino ir savo dukterėčios, V. Vaičiūno dukters, poetės [[Judita Vaičiūnaitė|Juditos Vaičiūnaitės]] gyvenime, tapęs pirmuoju jos kritiku bei patarėju.
 
[[1907]] m. baigęs [[Ukmergė]]s keturmetę mokyklą, [[1914]]–[[1918]] m. gyveno [[Petrogradas|Petrograde]], studijavo psichoneurologijos institute ir Petrogrado universitete, dirbo švietimo ir kultūros įstaigose. Dramaturginis debiutas įvyko [[1916]] m. [[kovo 6]] d. teatre „Krivoje zerkalo“, kur labdaringame vakare buvo suvaidinta pirmoji jo [[pjesė]] – „Pražydo nuvytusios gėlės“.
Eilutė 9:
[[1920]] m. grįžo į Lietuvą. 1920–[[1923]] m. Dramos vaidyklos, Valstybės dramos teatro direkcijos narys. [[1921]] m. vedė aktorę [[Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė|Teofiliją Dragūnaitę]], susilaukė sūnaus Arno. [[1930]]–[[1935]] m. [[VDU|Vytauto Didžiojo universiteto]] tautosakos komisijos sekretorius. [[1931]]–[[1932]] m. ir 1935–[[1939]] m. [[Valstybės teatras|Valstybės teatro]] repertuaro komisijos narys. Nuo [[1941]] m. dirbo [[Lietuvos mokslų akademijos biblioteka|LMA bibliotekoje]] Vilniuje, kurį laiką buvo jos direktorius. Po II Pasaulinio karo [[Lietuvos rašytojų sąjunga|Rašytojų sąjungos]] valdybos narys, dirbo LMA bibliotekoje.
 
Jonavos raj. Piliakalnių kaime yra išlikusi P. Vaičiūno sodyba, kurioje veikia muziejus. Jonavos centre pastatytas paminklas ([[Ramybės skveras]]). P. Vaičiūno vardu pavadinta [[Panoterių Petro Vaičiūno pagrindinė mokykla|Panoterių pagrindinė mokykla]].
 
==Kūryba==
P. Vaičiūnas atėjo į literatūrą XX amžiaus antrajame dešimtmetyje kartu su B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino, K. Binkio, I. Šeiniaus, J. Savicko karta, kai dar stipriai veikė Maironio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Vaižganto autoritetas.
 
P. Vaičiūnas buvo vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, vėliau pirmasis jo dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašydavęs po naują dramą.
 
Parašė daugiau kaip 20 pjesių, virš 20 dramų, išleido penkias poezijos knygas, iš lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų vertė grožinę literatūrą ir vadovėlius. Į lietuvių kalbą išvertė F. Šilerio, G. Hauptmano, H. Ibseno, O. Vaildo ir kt. autorių kūrinius. Kaip poetas ir publicistas bendradarbiavo spaudoje, įkvėpė ne vieną iniciatyvą. P. Vaičiūno eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, išsakęs visuotinį to meto Lietuvos pasiryžimą, virto kone antruoju tautos himnu.
 
==Bibliografija==
Eilutė 48:
*Prisikėlimas (rankraštis, 1936 m.)
 
Išvertė F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, M. Meterlinko, Sofoklio, J. Slovackio, K. Hamsuno, M. Gorkio ir kt. autorių kūrinių. Į kitas kalbas išversti veikalai:
*„Tuščios pastangos”. Į latvių kalbą išvertė Janis Jaunsudrabinš. Vaidino Rygos nacionalinis teatras. Į lenkų kalbą išvertė V. Zaleskis.
*„Naujieji žmonės”. Į latvių kalbą išsivertė Latv. ūkininkų teatras, Pr.Ramutis – į čekų kalbą.
*„Laimės gėlė”. F. Beršteinaitė ir Z. Šachnovičius išvertė į žydų kalbą, išleido Vilniaus žydų mokinių teatro leidykla.
*„Nuodėmingas angelas” išverstas į latvių ir rusų kalbas. Vaidino latvių ir rusų teatrai.
*„Aukso žaismas”. Į latvių kalbą išvertė J. Paleckis, į rusų – E. Škleras.
 
==Šaltiniai==