Oratorius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Thijs!bot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: fr:Orateur
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Kai kurių rašybos, skyrybos, wiki ar kitų klaidų taisymas
Eilutė 14:
[[Isokratas]] norėjo matyti oratoriaus asmenyje dar ir literatą, [[Platonas]] - filosofą, [[Aristotelis]] - logiką ir kartu ragino imti pavyzdį iš dramos aktorių. [[Ciceronas]] į oratoriaus savoką sudėjo visas šias dovanas ir norėjo matyti jame idealią asmenybę, tobulai išmanačią visus dalykus. [[Tacitas]] "Dialoge apie oratorius", nors ir metaforiškai, teigė beveik tą patį: ''„Oratoriumi gali būti tik tas, kas išeina į tribūną apsiginklavęs visų rūšių ginklais"'' <ref>Tacitus, 1962</ref>. [[Kvintilianas]] šiuos reikalavimus gerokai susiaurino: ''„Bet man atrodo, kad pakanka, jei oratorius tiksliai suvokia tą dalyką, apie kurį rengiasi kalbėti“'' (sed mihi satis est eius esse oratorem rei, de qua dicet, non inscium) <ref>II, 21, 14</ref>.
 
Keičiantis epochoms, keitėsi ir oratoriaus paveikslas. Šiandien oratoriumi vadinamas kiekvienas kokiai nors auditorijai kalbantis žmogus, netaikant jam jokių kitų kvalifikacinių kokybinių kriterijų. Vis dėl todėlto romėnų politiko ir literato Katono Vyresniojo (234-149 m. pr. Kr.) „Pamokymuose sūnui“ (''Praecepta ad filium'') duotas apibrėžimas „Oratorius yra geras vyras, turintis iškalbos patirtį“ (''Orator est vir bonus dicendi peritus'') laikėsi igiausiai ir buvo priimtas kaip postulatas kitų romėnų oratorių, o vėliau perimtas Renesanso humanistų Lietuvoje.
 
''„Geras vyras“'' (vir bonus) esmė kyla iš pačios retorikos, kaip minties, žodžio, elgesio kultūros, humanistinės prigimties, nes retorika formavo visuomenines - mokslines, etines, estetines ir politines - viešojo gyvenimo normas.