Oratorius: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Isokratas]] norėjo matyti oratoriaus asmenyje dar ir literatą, [[Platonas]] - filosofą, [[Aristotelis]] - logiką ir kartu ragino imti pavyzdį iš dramos aktorių. [[Ciceronas]] į oratoriaus savoką sudėjo visas šias dovanas ir norėjo matyti jame idealią asmenybę, tobulai išmanačią visus dalykus. [[Tacitas]] "Dialoge apie oratorius", nors ir metaforiškai, teigė beveik tą patį: ''„Oratoriumi gali būti tik tas, kas išeina į tribūną apsiginklavęs visų rūšių ginklais"'' <ref>Tacitus, 1962</ref>. [[Kvintilianas]] šiuos reikalavimus gerokai susiaurino: ''„Bet man atrodo, kad pakanka, jei oratorius tiksliai suvokia tą dalyką, apie kurį rengiasi kalbėti“'' (sed mihi satis est eius esse oratorem rei, de qua dicet, non inscium) <ref>II, 21, 14</ref>.

 

 

''„Geras vyras“'' (vir bonus) esmė kyla iš pačios retorikos, kaip minties, žodžio, elgesio kultūros, humanistinės prigimties, nes retorika formavo visuomenines - mokslines, etines, estetines ir politines - viešojo gyvenimo normas.