Petras Klimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu, [[Lietuvių konferencija|Lietuvių konferencijos]] [[Vilnius|Vilniuje]] ([[1917]] m.) organizacinio komiteto sekretoriumi. [[1916]] m. vokiečių suimtas, tris mėnesius kalintas, ištrūkęs vėl pasinėrė į politinę veiklą.

[[1917]] m. [[rugsėjo 18]] – 22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybą]], tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi. [[Lietuvos aidas|„Lietuvos aido“]] pirmasis redaktorius. Redagavo [[1917]] m. [[gruodžio 11]] d. ir [[1918]] m. [[vasario 16]] d. pareiškimus, parodė diplomatinius sugebėjimus, taikydamas [[1918]] m. [[vasario 16]] d. išvakarėse suskilusią Lietuvos Tarybą. [[1918]] m. gruodžio mėn. su [[Augustinas Voldemaras|Augustino Voldemaro]] vadovaujama Lietuvos delegacija dalyvavo [[Paryžiaus taikos konferencija|Paryžiaus taikos konferencijoje]] vykusiose derybose.

[[1921]] m. [[liepos 7]] d. Petras Klimas sukūrė šeimą, vesdamas Bronę Mėginaitę. Vedybos su [[Vaižgantas|Juozo Tumo-Vaižganto]] sesers Severijos dukra suartino P. Klimą su rašytoju, tarp jų užsimezgė bičiulystė, atsispindėjusi jo gausioje korespondencijoje.

[[Vakarų pasaulis|Vakarų]] šalims pripažinus Lietuvos valstybę, P. Klimas [[1923]] m. [[rugsėjo 15]] d. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru [[Italija|Italijoje]], [[1925]] m. [[gegužės 20]] d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Čia jis dirbo su lietuvių kilmės poetu [[Oskaras Milašius|Oskaru Milašiumi]]. [[1925]] m. [[liepos 17]] d. įgaliotasis ministras įteikė kredencialus, t. y. akreditavimo arba įgaliojamuosius raštus, kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. P. Klimas taip pat buvo akredituotas ir [[Belgija|Belgijoje]], [[Liuksemburgas|Liuksemburge]], [[Ispanija|Ispanijoje]] bei [[Portugalija|Portugalijoje]].

Paryžiuje Lietuvos diplomatą užklupo [[Antrasis pasaulinis karas]], į kurį netrukus įsitraukė ir Prancūzija bei [[Anglija]]. [[1939]] m. [[spalio 5]] ir 11 d. dalyvavo Lietuvos, [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] pasiuntinių posėdžiuose Paryžiuje dėl [[SSRS]] politikos siekių [[Baltijos valstybės]]e. P. Klimas jautė artėjančią valstybės katastrofą. [[1939]] m. [[lapkričio 2]] d. Paryžiuje susitiko su [[Bronius Kazys Balutis|Bronu Balučiu]] bei [[Stasys Lozoraitis (1898)|Stasiu Lozoraičiu]] ir sudarė slaptą memorandumą užsienio reikalų ministrui [[Juozas Urbšys|Juozui Urbšiui]], kuriame svarstė Lietuvos vyriausybės pasitraukimo į užsienį galimybes. Diplomatą giliai sukrėtė pranešimai apie [[1940]] m. [[birželio 14]] d. ultimatumą ir [[birželio 15]] d. [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] įvedimą į Lietuvą.

Pabaltijo šalis įjungus į Sovietų Sąjungą, P. Klimas [[1940]] m. [[rugpjūčio 4]] d. įteikė [[nota|notą]] Prancūzijos užsienio reikalų ministrui, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.

[[1941]] m. pavasarį Klimų šeima apsigyveno [[Grasas|Grase]], Pietų Prancūzijoje. [[1943]] m. [[rugsėjo 18]] d. [[gestapas]] suėmė P. Klimą. Kelis mėnesius buvo kalinamas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, vežiojamas vagonuose ir marinamas badu. [[1944]] m. [[kovo 19]] d., išsekintas bado, atvežtas į [[Kauno kalėjimas|Kauno kalėjimą]] ir paleistas.

Kaune apsigyveno savo svainės Barboros Mėginaitės-Lesauskienės namuose. Artėjant Raudonajai armijai, liko Lietuvoje. Aštuonis mėnesius dirbo prof. [[tadas Ivanauskas|Tado Ivanausko]] ūkyje, kur [[1945]] m. [[rugsėjo 19]] d. suimtas [[NKVD]]. Jam iškelta byla už memorandumo (jį buvo numatyta persiųsti į Vakarus) [[prancūzų kalba]] rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis. Taip pat buvo kaltinamas už rašytą protestą Prancūzijos vyriausybei dėl SSRS [[1940]] m. akcijos Lietuvoje, už ryšių su Vichy vyriausybe palaikymą ir dalyvavimą Lietuvos pasiuntinių konferencijoje [[Roma|Romoje]]. P. Klimas nuteisiamas 10 metų [[Sibiras|Sibiro]] lagerių.

Svarbiausios knygos: „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” ([[1917]] m.), „Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” ([[1918]] m.), „Lietuvos senobės bruožai” ([[1919]] m.), „Le gouvernement de Kowno“ (prancūzų k., [[1919]] m.), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj“ ([[1920]] m.), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” ([[1922]] m.), „Lietuva, jos gyventojai ir sienos” ([[1923]] m.), „Iš mano atsiminimų“ ([[1990]] m.), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919-1940“ ([[1991]] m.) ir kt.

Bendradarbiavo leidiniuose: „Aušrinė“, „Praeitis“, „[[Naujoji Romuva]]“. Pasinaudodamas [[Jonas Jablonskis|Jono Jablonskio]] medžiaga, parašė mokykloms vadovėlių, skaitinių: „Lietuvių kalbos sintaksė“ ([[1919]] m.), „Skaitymai lietuvių kalbos pamokose“ ([[1919]] m.). Rinko medžiagą apie lietuvių tautos etnografinį plotą, bandė nustatyti jo ribas.